Susisiekite su mumis

Suaugusiųjų žaidimai

7
Komentarai

Tėvui buvo keturiasdešimt metų, sūnui Dariui – dešimt, ežiukui – dar mažiau.
Darius atnešė ežiuką namo kepurėje. Jis nubėgo prie sofos, ant kurios su atverstu laikraščiu rankose gulėjo tėtis, ir džiaugsmingai sušuko:

– Tėti, žiūrėk! Tėtis pažvelgė į ežį. Ežiukas buvo riestanosis ir mielas. Tėvui patiko tai, kad sūnus mylėjo gyvūnus.
– Simpatiškas ežiukas! Iš kur gavai? – Davė berniukas kieme, – atsakė Darius.
– Padovanojo, reiškia? – paklausė tėvas.
– Ne, mes pasikeitėm, – atsakė vaikas. – Jis davė man ežį, o aš jam bilietą.
– Kokį dar bilietą?
– Loterijos. – pasakė Darius ir, paleisdamas ežiuką ant grindų, pridūrė: Ežiukui reikia pieno duoti.
– Palauk su pienu! – griežtai pasakė tėvas. – Iš kur gavai loterijos bilietą?
– Aš nusipirkau, – pasakė Darius.
– Kur?
– Iš dėdės gatvėje… Jis turėjo daug bilietų… O, tėti, žiūrėk, ežys palindo po sofa!
– Palauk tu su savo ežiuku, – nervingai sušuko tėtis ir pasodino Darių šalia savęs, ant sofos. – Tu atidavei jam loterijos bilietą… Kas, jeigu bilietas buvo laimingas?
– Jis ir buvo laimingas! – sušuko Darius, nenustojęs stebėti ežiuko.
– Bilietas buvo laimingas? – tyliai paklausė tėvas, ir jo nosis pasidengė prakaito lašais. – Ką laimėjo?- Šaldytuvą! – atsakė Darius ir nusišypsojo.
– Ką?! Šaldytuvą? Ką tu čia kalbi? Iš kur tu tai žinai?
– Kaip tai – iš kur? Aš patikrinau jį internetu. Pirmi trys skaičiai sutapo, kaip ir likusieji. Aš juk moku tikrinti bilietus. Tėveli, juk aš jau didelis!
– Tu – didelis?!! – Sušuko tėvas taip garsiai, kad net ežiukas, išlindęs iš po sofos, susivyniojo į kamuoliuką. – Dideli žmonės keičia šaldytuvą į ežiuką?
– Bet… Aš… pagalvojau… kad šaldytuvą mes jau turim, o ežiuko ne.
– Patylėk! – riktelėjo tėvas ir pašoko nuo sofos. – Kas? Kas tas berniukas?! Kur jis?!
– Jis mūsų kaimynas, – atsakė Darius ir ėmė verkti. – Jo vardas Andrius.
– Einam! – vėl suriko tėvas ir griebė ežiuką plikom rankom. – Einam, greitai!
– Neisiu, – verkdamas sušuko Darius. – Nenoriu šaldytuvo, noriu ežiuko!
– Eime, galų gale, – piktai tarė tėvas. – Kad tik galėtume susigrąžinti bilietą, aš tau šimtus ežiukų nupirksiu.

Andriui buvo septyni metai, jis stovėjo vidury kiemo ir su siaubu žiūrėjo į baisų draugo tėvą, kuris viena ranka laikė Darių, o kitoje turėjo ežiuką.

– Kur? – tarė tėvas, – Kur bilietas? Apgavike, pasiimk savo spygliuotį ir atiduok bilietą!
– Aš neturiu bilieto! – pasakė Andrius drebėdamas.
– Kur jis?! – sušuko tėvas. – Ką tu su juo padarei, verslininke? Pardavei?
– Aš iš jo balandį pagaminau. – tyliai atsakė Andrius ir pradėjo verkti.
– Užteks verkti! – pasakė tėvas. – Nusiramink… Taigi, pagaminai balandį. O kur balandis dabar?
– Jis ant atbrailos. – atsakė Andrius ir parodė į antrame aukšte esantį balkoną.

Tėvas greitai nusimetė paltą ir drenažo vamzdžiais pradėjo lipti į antrą aukštą. Jis kelis kartus sustojo, nes lipti buvo sunku. Vaikai su nuostaba žiūrėjo į „šliaužiantį“ link balkono vyrą. Tėvas pasiekė finišą ir paėmė į ranką popierinį balandį, kuris buvo kiek sudrėkęs nuo vandens. Nulipęs žemyn vyriškis išvyniojo bilietą ir pamatė, kad jis buvo išleistas prieš dvejus metus.

– Kada tu jį pirkai? – paklausė tėvas Dariaus.
– Kai buvau antroje klasėje. – atsakė vaikas.
– O kada patikrinai?
– Vakar.
– Čia senas bilietas… – pavargusiu balsu tarė tėvas.
– Na ir kas? – atsakė Darius. – Užtat visi skaičiukai sutampa.

Tėvas tyliai žengė link suolelių, esančių kieme. Atsisėdo. Širdis stipriai daužėsi jo krūtinėje, o akyse sukosi oranžiniai ratilai…

– Tėti, – tyliai kreipėsi Darius, prieidamas prie tėvo. – Tu nepyk, Andrius sako, kad vis tiek atiduos mums ežiuką.
– Ačiū! – tarė tėvas. – Ačiū, Andriau.

Tėvas atsistojo ir nužingsniavo namo. Staiga jį apėmė didelis liūdesys. Vyras suprato, kad niekada nebegrįš į tuos laimingus laikus, kai lengvai galėjo iškeisti šaldytuvą į ežį.

Išvertė ir papildė Alex Monaco

7 Komentarai

Rašyti atsakymą

Tavo el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti *

Užsisakyk nuoširdžius 
+ becukrius naujienlaiškius!

Susiję straipsniai

Sukurta Adf.lt