Suaugusiųjų žaidimai
Tėvui buvo keturiasdešimt metų, sūnui Dariui – dešimt, ežiukui – dar mažiau.
Darius atnešė ežiuką namo kepurėje. Jis nubėgo prie sofos, ant kurios su atverstu laikraščiu rankose gulėjo tėtis, ir džiaugsmingai sušuko:
– Tėti, žiūrėk! Tėtis pažvelgė į ežį. Ežiukas buvo riestanosis ir mielas. Tėvui patiko tai, kad sūnus mylėjo gyvūnus.
– Simpatiškas ežiukas! Iš kur gavai? – Davė berniukas kieme, – atsakė Darius.
– Padovanojo, reiškia? – paklausė tėvas.
– Ne, mes pasikeitėm, – atsakė vaikas. – Jis davė man ežį, o aš jam bilietą.
– Kokį dar bilietą?
– Loterijos. – pasakė Darius ir, paleisdamas ežiuką ant grindų, pridūrė: Ežiukui reikia pieno duoti.
– Palauk su pienu! – griežtai pasakė tėvas. – Iš kur gavai loterijos bilietą?
– Aš nusipirkau, – pasakė Darius.
– Kur?
– Iš dėdės gatvėje… Jis turėjo daug bilietų… O, tėti, žiūrėk, ežys palindo po sofa!
– Palauk tu su savo ežiuku, – nervingai sušuko tėtis ir pasodino Darių šalia savęs, ant sofos. – Tu atidavei jam loterijos bilietą… Kas, jeigu bilietas buvo laimingas?
– Jis ir buvo laimingas! – sušuko Darius, nenustojęs stebėti ežiuko.
– Bilietas buvo laimingas? – tyliai paklausė tėvas, ir jo nosis pasidengė prakaito lašais. – Ką laimėjo?- Šaldytuvą! – atsakė Darius ir nusišypsojo.
– Ką?! Šaldytuvą? Ką tu čia kalbi? Iš kur tu tai žinai?
– Kaip tai – iš kur? Aš patikrinau jį internetu. Pirmi trys skaičiai sutapo, kaip ir likusieji. Aš juk moku tikrinti bilietus. Tėveli, juk aš jau didelis!
– Tu – didelis?!! – Sušuko tėvas taip garsiai, kad net ežiukas, išlindęs iš po sofos, susivyniojo į kamuoliuką. – Dideli žmonės keičia šaldytuvą į ežiuką?
– Bet… Aš… pagalvojau… kad šaldytuvą mes jau turim, o ežiuko ne.
– Patylėk! – riktelėjo tėvas ir pašoko nuo sofos. – Kas? Kas tas berniukas?! Kur jis?!
– Jis mūsų kaimynas, – atsakė Darius ir ėmė verkti. – Jo vardas Andrius.
– Einam! – vėl suriko tėvas ir griebė ežiuką plikom rankom. – Einam, greitai!
– Neisiu, – verkdamas sušuko Darius. – Nenoriu šaldytuvo, noriu ežiuko!
– Eime, galų gale, – piktai tarė tėvas. – Kad tik galėtume susigrąžinti bilietą, aš tau šimtus ežiukų nupirksiu.
Andriui buvo septyni metai, jis stovėjo vidury kiemo ir su siaubu žiūrėjo į baisų draugo tėvą, kuris viena ranka laikė Darių, o kitoje turėjo ežiuką.
– Kur? – tarė tėvas, – Kur bilietas? Apgavike, pasiimk savo spygliuotį ir atiduok bilietą!
– Aš neturiu bilieto! – pasakė Andrius drebėdamas.
– Kur jis?! – sušuko tėvas. – Ką tu su juo padarei, verslininke? Pardavei?
– Aš iš jo balandį pagaminau. – tyliai atsakė Andrius ir pradėjo verkti.
– Užteks verkti! – pasakė tėvas. – Nusiramink… Taigi, pagaminai balandį. O kur balandis dabar?
– Jis ant atbrailos. – atsakė Andrius ir parodė į antrame aukšte esantį balkoną.
Tėvas greitai nusimetė paltą ir drenažo vamzdžiais pradėjo lipti į antrą aukštą. Jis kelis kartus sustojo, nes lipti buvo sunku. Vaikai su nuostaba žiūrėjo į „šliaužiantį“ link balkono vyrą. Tėvas pasiekė finišą ir paėmė į ranką popierinį balandį, kuris buvo kiek sudrėkęs nuo vandens. Nulipęs žemyn vyriškis išvyniojo bilietą ir pamatė, kad jis buvo išleistas prieš dvejus metus.
– Kada tu jį pirkai? – paklausė tėvas Dariaus.
– Kai buvau antroje klasėje. – atsakė vaikas.
– O kada patikrinai?
– Vakar.
– Čia senas bilietas… – pavargusiu balsu tarė tėvas.
– Na ir kas? – atsakė Darius. – Užtat visi skaičiukai sutampa.
Tėvas tyliai žengė link suolelių, esančių kieme. Atsisėdo. Širdis stipriai daužėsi jo krūtinėje, o akyse sukosi oranžiniai ratilai…
– Tėti, – tyliai kreipėsi Darius, prieidamas prie tėvo. – Tu nepyk, Andrius sako, kad vis tiek atiduos mums ežiuką.
– Ačiū! – tarė tėvas. – Ačiū, Andriau.
Tėvas atsistojo ir nužingsniavo namo. Staiga jį apėmė didelis liūdesys. Vyras suprato, kad niekada nebegrįš į tuos laimingus laikus, kai lengvai galėjo iškeisti šaldytuvą į ežį.
Išvertė ir papildė Alex Monaco
Suauges
2014-12-02 at 20:02
Gera istorija, tik moralas neteisingas. Suauge nebereikalo taip elgiasi, nes kai nebuvo balkonu ir namu ir zemdirbystes, visokios tokios vaiku nesamones, kai svaistomi resursai ir progos atejus sunkmeciui baigdavosi tu paciu vaiku mirtimi. Tevu pareiga rupintis savo vaikais iki paskutinio kol uzauga, o ne lakstyti po laukus ieskant svajoniu ir savirealizaciojs (jei yra proga prasom, bet cia jau laiminguju privilegija), kai vaikas mirsta is bado. Visi kurie taip dare NERA MUSU PROTEVIAI, ju genu linija baigesi ten ir tada.
Fuck yuo
2014-12-06 at 15:06
Asile ce ne apie senove sneka , senoviai saldituvu nebuvo. Nevykeli tu!!
Suauges
2014-12-11 at 19:27
Pirma uzsiaugink smegenu vingi, tada komentuok ; )
j
2016-06-15 at 21:51
Visiškai pritariu. Gyventi svajonėmis yra prabanga, kurią ne visi gali sau leisti. O sakinys apie protėvius – tiesiai į dešimtuką!
TKenz
2014-12-06 at 22:20
Gilu! Dėkoju autoriui už kokybiškus motyvuojančius tekstus.
Taip, tauta, galvą reikia plauti kasdien. I š v i d a u s !
Edvinas
2014-12-29 at 02:09
Sveiki. Katik perskaičiau visus jūsų straipsnius, o tai užtruko tik 3valandas. Bet tos valandos buvo sugaištos, dėl geresnio gyvenimo sau, dėl gyvenimo prasmės supratimo ir gyvenimo problemų analizavino 🙂 Labai ačiū Jums, Aleksai Monaco, už šitą patirties pasidalinimą! Linkiu ir toliau tokius gerus straipsnius kelti, bei padėti PROTINGIEMS žmonės! Sekmės 🙂
Tik
2016-09-19 at 10:33
Tame ir yra žiauriausia, kad zombatronų dėžės prisideda prie tėvų nebegebėjimu pasidžiaugti vaikų laime. Spaudimas iš visur …. priveda prie tokių dalykų… Arba atsilaiko, arba ….
Gera istorija. Ačiū, Alex.