Širdis ar logika? Ko dažniau reikėtų klausytis?

Vakar mano pilvas ėmė urgzti lyg katinas: „Rrrrrrrrrr rrrrrrr“. Pilvas užsigeidė hamburgerio, bulvyčių. Tuo tarpu logika bandė laimėti kovą prieš pilvą rėkdama: velniop McDonald’s! Pasisaugok – nepirk to šūdo!

Kartais mano pilvas laimi kovą prieš logiką, o kartais ne. Panašios kovos vyksta įvairiose kūno dalyse: apačioje, viršuje.

Pavyzdžiui, prieš savaitę pasitempiau ranką, todėl ji kniaukė prašydama pailsėti. Au au. Shit – kelias dienas negalėjau dirbti! Tiesa, ranka kniaukė tik kelias dienas, bet kaip elgtis, kai iiiiiiinkščia širdis? O kas jeigu širdis kniaukia ne kelias valandas, o mėnesį arba dešimtmetį? Kas jeigu raudonas organas maldauja daryti tai, kas patinka, bet tu negali, nes reikia dirbti užknisantį darbą dėl $? Taigi, lyg žinai, ko nori, bet kažkas viduje tąso tave tarp gyvenimo vertybių it zombį iš filmo #Alive. Visa tai vyksta dėl priežasties, kurią tuoj aptarsime.

Kodėl mes nuolat renkamės vieną iš dviejų ir kodėl būtų puiku išspręsti šį klausimą.

Atsibudęs iš ryto, vos pramerkęs akis tu kiekvieną dieną atsitrenki į dilemą, ką pasirinkti. Tu galėjai padaryti tai vakar, užvakar arba prieš 3 mėnesius, bet nesugebėjai, nes bandei pasirinkti opciją, kuri garantuotų, kad nenudegtum / nenusviltum / nesuklystum / neprašvilptum puikios galimybės.

Suprask, tu bandai pasirinkti saugiausią / protingiausią sprendimą ir būtent šis faktorius tave paralyžiuoja.

Norėdamas išvengti kančių, mąstai strategijas, kurios užtikrintų, kad viskas eitųsi pagal planą, be sunkių komplikacijų ir kančių. Bet paradoksas toks, kad planuodamas išvengti kančių, tu daugiausia laiko praleidi galvodamas apie kančias, o tai įkalina tave kančių kalėjime…  Analogiška situacija yra su teisingiausio sprendimo paieška. Ieškodamas tobuliausio, teisingiausio sprendimo tu susitelki ne į rezultatą, o į priemonę, todėl tu daugiau mąstai nei darai. Be to, įsivaizduodamas tai, kas galėtų įvykti, kenti labiau nei tuo atveju, jeigu susidurtum su problemomis realybėje, nes realybėje su problema susitinki tik vieną sykį, o galvoje darai tai milijonus kartų.

Pabandyk paskaičiuoti, kiek įsivaizdavai nesėkmių, bankrotų? Na gerai, gal bankrotų neįsivaizdavai daug, bet ATSAKYK, KIEK KARTŲ ĮSIVAIZDAVAI IŠSISKYRIMĄ SU ANTRĄJA PUSE?

O kiek kartų įsivaizdavai, kaip iš tavęs juokiasi ex arba vaikystės priešas, nes tau vėl nepavyko?

Tokie pamąstymai garantuoja košmarus, nuovargį. Todėl siūlau išspręsti šį klausimą visiems laikams ir padaryti tai gali tik…

– Alex, kvaily, tu nesupranti nieko! Šis straipsnis ne apie mane, debile! Niekada, niekada, niekada neįsivaizduoju blogų dalykų, kurie man gali nutikti! – pradės kniaukti vienas iš skaitytojų. Palikime šį skaitytoją ramybėje, juk jis nemoka priimti kritikos, o tiems, kas jau subrendo pokyčiams, siūlau tęsti šią gyvybiškai svarbią temą, ok? Pradžiai pakalbėsime, ką reiškia klausytis širdies.

Ką reiškia klausytis savo širdies…

Vieni teigia, „klausytis savo širdies“ reiškia klausyti savo jausmų, emocijų. Kiti sako, kad kalbama apie instinktus, todėl Michael Burke (velnias žin, kas jis toks) yra pasakęs: „Geri instinktai pirmieji praneša tau, ką turėtum daryti, kol dar smegenys tai narplioja.“

Kiti teigia, kad tai susiję su intuicija, todėl Oprah Winfrey yra atviravusi: „Visą savo gyvenimą klausiau tylaus, mažyčio intuicijos balso ir padariau klaidą tada, kai nepaklausiau jo.“

O psichoterapeutas Barton Goldsmith mano, kad mes per dažnai paskęstame savo mintyse, pamirštame apie emocijas, todėl rekomenduoja kalbėtis su širdimi pridėjus prie jos ranką. Kas žino, kodėl jis siūlo naudoti tik vieną ranką, o ne dvi, juk dviem rankomis klausytis širdies būtų efektyviau? Kita vertus, jo idėjai pritartų princesė Diana. 

Princesės Dianos patarimas ir kodėl manau, kad ji klydo

Kartą princesė Diana pasakė: „Daryk tik tai, ką tau sako širdis“ (angl. „Only do what your heart tells you“). Šiam patarimui duočiau tris balus. Tuoj pateiksiu 7 punktus, kodėl Dianos patarimas nėra labai protingas.

1. Mes per dažnai klausome savo kūno, nuojautos arba širdies – darome tai beveik visada!

Tyrimai rodo, kad daugumą sprendimų darome nesiremdami logika. Net nekalbu apie veiksmus, kuriuos atliekame rytais negalvodami. Nenaudodami mąstymo organo mes sugebame apsilankyti tualete. Nenaudodami logikos mes pasidarome puodelį kavos. Viskas vyksta automatiškai – autopilotu. Ką jau kalbėti apie santykius… Kartais gali matyti moterį, kuri liečia savo plaukus nesuvokdama to, nes ji jaudinasi… Po kurio laiko pastebėjusi, ką daro, vis tiek negali susivaldyti… Nes mes esame širdies, refleksų, įpročių kaliniai. Netiki? Pasinaudokime tyrimu, teigiančiu, kad žmogus gali tik po 7–10 sekundžių suprasti, jog padarė sprendimą. Taigi galima teigti, kad: pasirinkimas įvyksta daug anksčiau nei suvokiama, kad reikia priimti sprendimą. Sprendimus pasirenka pasąmonė, remdamasi nuojauta – tuo, ką liepia širdis. O tai reiškia tik vieną dalyką: kadangi mūsų kūnas per dažnai klauso nuojautos, būtų kvaila liūdėti dėl to, kad mes jos neklausome. 

O gal klystu?

Apsidairyk…

Juk dauguma žmonių daro tai, ką jiems liepa daryti pasąmonė!

Siūlau susipažinti su PC žaidimų maniaku…

Patark jam klausytis širdies!!! Jaunuolis ims juoktis, nes jis jau tai daro visus metus, 24 val. per parą!!! O dabar pabandyk įtikinti šį profesionalų žaidimų maniaką daryti darbus, kurie pagelbės jam ateityje (sportuoti + sveikai maitintis), kaip manai, ar pavyks? Nes paaugliai mėgsta daryti tai, ką nori, o ne tai, ką reikėtų daryti! Suaugę elgiasi analogiškai! Vienas stato namus visai kaip vaikystėje! Tik gabaritai didesni! Kitas žaidžia automobiliukais, slepiant juos įvairiose dėžutėse, visai kaip vaikystėje! Tik gabaritai didesni! Suaugę žiūri serialus, spalvingus filmus, kas padeda pabėgti nuo realybės visai kaip jaunystėje! Tik spalvų daugiau! Suaugę kaip ir vaikai yra susitelkę prie žodžio NORIU-NORIU-NORIU! Nes suaugę žmogiukai retai daro tai, ką reikia daryti! Amen! (P.S. Jeigu tau kyla klausimas „ką reikia daryti“, tuomet turiu pasiūlymą. Tris kartus perskaityk šios pastraipos pirmą sakinį).

Nors, ką aš čia draskausi. Jeigu visi mąstys tik galva, policininkai negaus algos ir neturės, ką valgyti! Nes policijos darbo kiekis tiesiogiai priklauso nuo to, kaip dažnai gatvėse esantys žmonės naudoja smegenis pagal paskirtį! Taigi, kuo daugiau žmonės pasikliaus ne smegenimis, tuo…

2. Nors žmonės dažnai siūlo klausytis nuojautos, giliai viduje jie nori, kad siektum kitų dalykų.

Atsakyk, ar pažįsti žmonių, kurie nori, kad jų atžalos klausytų nuojautos ir širdies? Tokie žmonės  išsižadės savo norų vos tik vaikai klausydami pašaukimo nuspręs nusispjauti ant mokslų, kad galėtų didžėjauti naktimis, pandemijos metu… Arba piešti grafitį ant Seimo sienų… Arba bastytis naktimis su panele iš blogos šeimos… Arba dirbti mėgstamą darbą, kuris neatneša jokios piniginės naudos… Pavyzdžius galėčiau vardyti be galo…

Tai ne viskas.

Nepažįstu nei vienos moters, girdi nepažįstu NEI VIENOS MOTERS, kuri norėtų, kad jos mylimasis klausytų savo širdelės ir bėgiotų paskui kitos sijoną, nes juk širdis liepia…

O taip, paklauskite ištikimų šeimų: kas yra svarbiau, ištikimybė ar norai, kurių geidžia padūkusi širdis, kuri pradeda plakti lyg pamišusi, kai pamato žavią, akį merkiančią nepažįstamąją?

M?

Galėčiau čia įdėti žavios damos foto… Mmmm, kaip ji gražiai, nekaltai ir subtiliai šypsosi… Visi ir visos norėtų su ja susipažinti… Murr.r…rrrrrr

Todėl kartoju, kartoju, kartoju, nors žmonės mėgsta visiems dainuoti himną apie nuojautą, iš tiesų jie nenori, kad klausytum jos…

Ech…

3. Tavo vertė pakyla ne tuomet, kai klausaisi savo širdies, o tuomet, kai klausaisi, ką kalba kitų žmonių širdys!

Mes, žmonės, romantizuojame savęs paiešką. Mes manome, kad tai suteikia mums gigantišką vertę. Tik mūsų vertė priklauso ne nuo to, ar mes suradome save, o nuo to, kiek gerų darbų darome. Netiki? Pasinaudokime vertybių svarstyklėmis! Ant vienos pusės švystelėk savęs paieškas, o ant kitos pusės padėk pareigą visuomenei. Nagi, kas sveria daugiau? Apie tai buvo sukurtas gan įdomus filmas, „Daktaras Streindžas“. Žinau, tu nesitikėjai, kad pradėsiu kalbėti apie personažą iš Marvel Visatos, tačiau privalėjau tai padaryti, nes jis yra vienas iš geresnių raktų į suvokimą apie tai, kiek vertas širdies garbinimas.

Daktaras Streindžas buvo chirurgas. Talentingas. Įžūlus. Jis darė tai, ką norėjo / troško ir tai, ką suprato. Jis buvo atradęs save, savo kūną, rankas, nes jos darė stebuklus. Jo kūnas, širdis, siela, kiekvienas sumautas kūno pikselis buvo atradęs tą vienintelę širdį jaudinančią veiklą, todėl jis buvo super chirurgas. O po to buvo bum. Avarija + skausmas + operacija.

Ech…

Prabudęs jis pamatė savo rankas.

Rankos buvo suniokotos kartu su svajone. 

Daktaras Streindžas bandė kreiptis į geriausius specialistus, bet visi atsisakė.

Jis turėjo tik vieną troškimą, aistrą – būti chirurgu, todėl negalėjo pasiduoti. 

Ieškodamas gydymo susipažino su keista, plika moterimi. Ši moteris davė jam šį tą galingesnio už aistrą chirurgijai…

Ji pasakė… 

Sekundėle, tau reikia pasiruošti šiai frazei…

Nes ji yra paauksuota…

Nors ką tas auksas, nemadingas jis jau…

Velniop auksą juk kalbame apie daug vertingesnę valiutą – išmintį! Nors išmintis neblizga, ji suteikia ramybės…

Mmmm

Taigi, ar nori išminties?

Tuomet pasiruošk!

1. 2. 3

Taigi, kulminacinėje filmo scenoje, plika moteris pasako Streindžui: visa tai buvo ne apie tave.

Pakartosiu frazę: visa tai buvo ne apie tave.

Nors šis sakinys atrodo paprastas, jis nėra paviršutiniškas. Tam, kad išverstum šią frazę į lietuvių, reikėtų daugiau nei 2 000 žodžių, kurie laukia tavęs žemiau, šiame tekste.

– Bet daktaras Streindžas ir jo komiksai yra šūdas, kodėl tu bandai surasti gilias prasmes net ten, kur jų nėra? – bandys išplūsti mane vienas iš skaitytojų, kuriam paduosiu į rankas knygą pavadinimu „Daktaras Streindžas ir filosofija“. Tegul aiškinasi su šios knygos autoriumi, profesoriumi (turinčiu itin svarbų balsą filosofijos departamente) ir su filosofais, kurie prisidėjo prie šios knygos: Michael Lyons, Konstantin Pavliouts ir t.t.

Sėkmės aiškinantis su filosofais!  

Bet mažai kas išdrįs kovoti su filosofais. Žymiai lengviau užsipulti Alex Monaco, todėl šią akimirką trolių burys trina rankytėmis, ruošdami naują išpuolį. Bet rašau ne tam, kad laižyčiau kritikų užpakalį. Rašau tam, kad gautum daugiau mėsos (pamąstymui) nei kituose saviugdos restoranuose. Todėl šis straipsnis yra ilgesnis už visus kitus straipsnius, kuriuos esi skaitęs internete. Tiesa, galėčiau visą šį turinį išleisti naujoje knygoje. Uždirbčiau. Bet velniop $! Gausi šį rankraštį už dyką, nes myliu tave labiau nei tu myli save. Taigi važiuojame toliau!

Pameni Dianos pasiūlymą klausyti TIK savo širdies? Kaip manai, kada ji klausėsi savo širdies? Kai nusprendė paremti fondus? Po velnių, fondus remia visos princesės! Plius, Diana tikrai tikrai tiiiiikrai darė ne tik malonius darbus! Jai teko nuveikti krūvą nuobodžių darbų! Pasidomėk princesių ritualais ir t.t. Nors Diana priešinosi kai kuriems papročiams ir darbams, tačiau jai nepavyko pabėgti nuo 99% pareigų. Nes princesės prisiima toną atsakomybių. Todėl Dianos patarimas atrodo įžūlus ir apgaulingas.

Kitas reikalas, jeigu patarimu klausytis savo nuojautos dalintųsi Sasekso kunigaikštis Harry ir kunigaikštienė Meghan. O taip, ši porelė atsisakė „karališkųjų didenybių“ titulų, nes tarnavo nuojautai. Tačiau šis sprendimas buvo savanaudiškas, kvailas + neapgalvotas. Kodėl? Cituoju: „Savo sprendimą pasitraukti iš karališkųjų pareigų ir šiek tiek atsiriboti nuo visuomenės dėmesio pora argumentuoja noru gyventi „normalų“ gyvenimą. Tačiau karališkos šeimos stebėtojai pažymi, kad jiems tai padaryti bus sunku, nes toks žingsnis tik dar labiau didina susidomėjimą pora, o ypač – jų finansais.“

Pasiklausę širdies, jie prisidarė šūsnį riebių problemų. Pabėgę nuo atsakomybės, jie spjovė savo šalies kultūrai + savo piliečiams į veidą. Todėl jiems teko išjungti komentarų funkciją Instagrame.

***
Kalbant apie kilmingus žmones, siūlau prisiminti Monako princesę, ok?

Grace Kelly buvo aistringa hedonizmo medžiotoja. Ji troško daryti tai, kas patinka – filmuotis, todėl mėgo ir naudojosi Alfredo Hitchcocko dėmesiu. Tačiau laikui prabėgus suprato, kad yra daug svarbesnių reikalų. Nes jeigu tu gavai karūną, tu turi tarnauti žmonėms, o ne sau ir tai sugrąžina mus prie daktaro Streindžo, kuris pakeitė savo tikslus, vos tik supratęs, kad yra daug svarbesnių dalykų už asmeninius pomėgius, hobius. Nes žmogaus vertė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek jis atsisakė širdies ambicijų.

Jeigu tuo netiki, tuomet atsakyk man, koks yra gražiausias dalykas, kurį yra padaręs kitas žmogus? Kalbu apie tavo pažįstamą arba…

Čia siūlau stabtelėti. Įkvėpti oro…

O – o -o

Nueikime į Quorą.

Quora yra portalas, kuriame žmonės dalinasi klausimais ir atsakymais. Kartą vienas iš Quora lankytojų uždavė tokį klausimą: „Koks yra drąsiausias dalykas, kurį esate matę darant kito žmogaus?“

Atsakymų buvo daug. Viena iš istorijų surinko daugiau nei 11 000 like. Kalbu apie moters vardu Neh išpažintį. Leiskime jai pačiai papasakoti šią istoriją: 

„Du mėnesius mane persekiojo keistas vaikinas. Išdygdavo šalimais autobusų stotelėje ir parke. Atrodė, kad nei žingsnio negaliu žengti be jo šešėlio ir tai mane, švelniai pasakius, erzino. Gyvenime mėgaujuosi vienatve, tad ir į pasivaikščiojimus dažniausiai išsiruošiu viena. Tačiau persekiotojas atėmė šį malonumą. Nebežinojau, ko griebtis, tad papasakojau apie jį artimiesiems. Mama rekomendavo apsišarvuoti kantrybe ir jį ignoruoti, tėčiui nesakiau dėl jo silpnos širdies, o brolis, kuris šiuo metu yra išvykęs, patarė įsigyti dujų balionėlį. Papasakojau apie šią situaciją draugams. Vieniems ji pasirodė juokinga, o kiti patarė būti drąsia. O tai buvo, geriau pagalvojus, visai neblogas patarimas. Būk drąsi! Tik nebuvau „Nuostabioji moteris“, kuria įsivaizdavau esanti. Turbūt daugelis iš jūsų pagalvos, kodėl nepaskambinau policijai. Tokia mintis buvo. Tačiau mamai ji nepatiko, ji pasiūlė pasikalbėti su persekiotojo šeima, kad jie pabandytų jį perkalbėti. Vieną vakarą, kai su penkiomis draugėmis stovėjau daugiabučio namo kieme, įvyko kai kas netikėto. Viena draugių pasiūlė tuoj pat su juo pasikalbėti. Tiksliau, ji perėmė situaciją į savo rankas. Stryktelėjusi priešais jį iš visų jėgų šūktelėjo: „stok stok STOK!“

Jis sustabdė dviratį. 

 „Ar tau iš mano draugės ko nors reikia?“ – pasakė.

„Ne“ – atsakė jis. 

„Tai kodėl ją visur sekioji ir verti jaustis nejaukiai?“

„Aš jos nesekioju!“

„Tikrai? Tik ką matėme. Pasižymėsiu tavo dviračio numerį“

Kažkas paskutiniame sakinyje jį išgąsdino, tad susigėdęs numynė šalin ir išnyko horizonte. Draugė priėjo prie mūsų ir ištarė: „Daugiau jis tau netrukdys“.

Ji nėra iš tų, kurios praleidžia daugybę valandų sporto klube. Ji neturi politinio iškalbingumo ir neatitinka standartinio tipinės herojės apibūdinimo. Tačiau ji įsiterpė ir padarė tai, ko kiti netgi NEPASIŪLĖ padaryti. Padarė tai, ko pati neturėčiau užtektinai drąsos padaryti. Tai padarė 21-erių metų mergina!“

Taigi, 21-erių metų mergina išgirdo, ko nori Neh. Šaunuolė! Didvyrė! Ši istorija įrodo, kad ant pjedestalo užkeliami ne tie, kurie rūpinasi tik asmeninės širdies reikalais, o tie, kurie girdi kitų žmonių problemas. O gal klystu? Tuomet pastatykime du žmones vieną šalia kito ir pažiūrėkime, kuris iš jų turi daugiau vertės. Vienas klausėsi savo širdies, todėl pagamino naują degtinės brendą „Kablys“, o kitas darė tai, ką reikia, todėl išgelbėjo vaiką nuo bėgiais atriedančio traukinio. Kur jūsų atsakymas??? Vienas darė tai, ką norėjo, o kitas darė tai, ką reikia. Tai, ką reikia daryti ne visada koreliuoja su tuo, ko nori tavo širdis! Taigi, atsakykite, kas geriau, klausytis savo širdies ar…?

Norėčiau pažiūrėti į skaitytojo galvoje vykstančias reakcijas, kol jis renkasi vieną atsakymą iš dviejų. Nevarkite, brangieji. Atsakymo nereikia. Pataupykite energiją didingiems darbams, nes tik jie daro jus REIKŠMINGAIS žmonėmis. O jeigu jūs nedarysite tokių darbų, tuomet ateis laikas, kai pasijusite nereikšmingais, nes siekėte tik paviršutiniškų norų…

Ech…

Pamenu, kai parašęs knygą „Laimingi šunsnukiai“, negalėjau pasirinkti geriausio knygos viršelio… O po to supratau… Kažkas viduje liepė pasiimti tamsų viršelį. Bet mano leidykla (Alma Littera) pasiūlė padaryti konkursą – leisti skaitytojams pasirinkti patiems!

Facebook skaitytojai išrinko kitą! Ir knyga tapo bestseleriu! Buvo parduota virš 20 000 per kelis metus…

Sėkmė atėjo tik po to, kai patikėjau tuo, ką sako kitų širdys!

Jeeepa!!!!

Ar jauti, kaip mano energija veržiasi pro ekraną? Kodėl esu toks stiprus ir charizmatiškas? Nes kartais leidžiu sau atsiduoti nestandartinei-kolektyvinei sąmonei. Aišku, tokių keistuolių kaip Alex yra mažai, todėl tave supa daugiau nesėkmingų žmonių, kurie mano, kad tik jų vidinis balsas yra teisus, tačiau skundžiasi dėl to, kad nesiseka…

Tokie žmonės nė už ką neprisiglaus prie antros pusės tam, kad pasakytų: žinai, aš nusprendžiau pasikliauti TAVO širdimi…

Supranti, apie ką mes kalbame?

Ech…

Suprask, niekam nerūpi, ar tu suradai save ir (ar) išgirdai savo širdį arba nuojautą. Prisimink: suradęs save žmogus gali gauti komplimentą tik už tai, kad moka klausytis nuojautos… O padėjęs kitiems, gali gauti komplimentą už tai, kad jis nėra savanaudis asilas ir mąsto apie kitus.

– Bet Alex, turiu nuojautą, kad reikia žudyti žydus, tokia yra mano nuojauta, kodėl neleidi man to daryti? – pertrauktų mane Adolfas Hitleris, jeigu būtų gyvas… Nuojauta Adolfui rūpėjo labiau nei tikros vertybės… Bet jis klydo… Nes: žmonės, kurie išgirdo savo pašaukimą (surado savo kelią) ne visada yra teisūs.

4. Bandymas išgirsti širdį gali užtrukti daugybę metų… Neužsisvajokite, mielieji!!! 

Kartais išgirsti nuojautą yra laaabai lengva. Tereikia įsijungti Google ir pirštai ima lakioti mygtukais lyg pamišę ieškodami gundančių raktažodžių, pramogų. Bet kas liečia mėgstamą hobį, čia yra viskas sudėtingiau ir… Nors, kas jeigu papasakosiu istoriją apie Joną? 

Gyveno kartą Jonas. Mama jį vadino Jonuku. Jonukas bandė išgirsti savo troškimus, suprasti, ko nori širdis. Jis klausėsi jos su stetoskopu – darė tai atsakingai ir kruopščiai. Badydamas perprasti širdies norus jis jautėsi geru žmogumi, nes šiuolaikinė visuomenė išaukština panašias paieškas, juk svarbiausia surasti pašaukimą?

Kartą Jonas suprato, ko nori. Jis jautė jaudulį matydamas policininkus, todėl užsimanė tapti policininku. Surado internete informacijos. Nagrinėdamas ją aptiko nuorodą į holivudišką filmą apie policininkus. Torrentai. Opa. Žiūrėdamas filmą jis susižavėjo motociklais. Vienoje iš kulminacinių scenų pamatė vyrą bandžiusį pabėgti nuo pareigūnų. Policininkai vijosi blogietį su savo lėtais ir dideliais automobiliais, todėl jam nepavyko. Tai žavėjo. Taigi, Jonas turėjo du troškimus. Bet jis negalėjo pasirinkti vieną veiklą iš dviejų. Nes širdis turėjo dvi puses, viena pusė norėjo būti motociklistu (kas yra hobis ir reikalauja daug laiko), kita širdies pusė norėjo būti policininku (nedidelis, bet uždarbis). Jis svarstė gan daug, bet nesugebėjo pasirinkti vieną iš dviejų. Kartą jam viskas užkniso. Bet jis nieko nepakeitė, toliau svajojo. O po to jam vėl viskas užkniso ir jis pagaliau nusprendė pasirinkti vieną iš dviejų, bet širdis buvo stipresnė už logiką, todėl jis lyg ir pasirinko motociklus. Bet neturėjo pinigų, todėl svajonės liko svajonėmis. Jis liko su savo mintim…

Bėgo laikas..

Išmušęs du tūkstančiai dvidešimt antrą čekį Jonukas mandagiai pasakė pirkėjui: „Ačiū, kad apsipirkote Maximoje. Iki!“

Taigi, Jonas žinojo, ko nori, bet…

Kitais žodžiais, žinojimas, ko nori negarantuoja sėkmės arba laimės…

Tai labai įdomi tema, todėl siūlau aptarti ją čia ir dabar:

5. Tu gali žinoti, ko nori širdis, bet kas jeigu nežinai, kaip pasiekti tikslą?

Tu gali būti geriausias širdies ir nuojautos, ir emocijų draugas. Tu gali žinoti, ko siekia širdis, bet kas tau iš to, jeigu nemoki siekti tikslų? Tarkime tu nusprendi tapti žymiu influenceriu. Asakyk, kaip pasieksi šio tikslo? Šis uždavinys yra sudėtingas, todėl neužtenka tik širdies bei nuojautos. O gal, manai, Juozas Statkevičius nemąstė galva? Kas tada vadovavo jo siuvėjų komandai? Širdis? Gal ponia nuojauta ieškojo darbuotojų talpindama skelbimus darbo paieškos portaluose? Taigi, jeigu ir reikia nuojautos, tai tik kartais – tik pirmame etape! Girdi, tik pirmame etape! Taigi, kartoju, kartoju, kartoju: širdies balso reikia llllabai laaaaaaabai retai, nes visa kita susideda iš techninių darbų! Žinau, ką sakau! Patikrinta asmeniškai! Taigi pasiūlymas toks: tu gali klausytis širdies, nes ji padeda suvokti jausmus, bet tu turi mokėti laiku pradėti veikti! Nes pažįstu nemažai žmonių, kurie išgirdę širdies dūžius nesugebėjo nieko pakeisti, nes laukė daugiau ženklų, abejojo ar širdis nesuklydo. Tokie žmonės svajoja iki senatvės, iki paskutinio širdelės dūžio ir iki grabo lentos, nes nesugeba atsistoti nuo sofkutės…

6. Klausydamas širdies tu netapsi nei autentišku, nei unikaliu, nei sėkmingu.

Esu ne kartą girdėjęs neva nuojauta gali parodyti kelią į išskirtinumą ir unikalumą. Ši idėja skamba gardžiai, tačiau tai yra iliuzija. Realybėje, kuo tu labiau pasiduodi nuojautai, tuo banalesnis tampi…

Matai, širdis yra emocinis organas. Širdyje nėra didelės failų talpyklos kaip smegenyse, todėl ji gali pateikti tik kelias opcijas; norą būti mylimam, norą dirbti mėgstamą darbą. Pripažinkime, šie norai yra banalūs.

Esu sutikęs nemažai specialistų, kurie dirba mėgstamą darbą, tačiau jie nesulaukia pagarbos iš savo vaikų, nes siekia standartinių tikslų. O gal klystu? Prašau, maldauju, padarykite vieną dalyką! Sustatykite eilėje milijoną mėgstamą darbą dirbančių žmonių! Paklauskite jų, kuo jie skiriasi vienas nuo kito!!! Tuo, kad dirba mėgstamą darbą? Oi koks didingas ir autentiškas bei super išskirtinis užsiėmimas!

Hey, dirbantys mėgstamą darbą, pasigirkite savo FB paskyroje! Patalpinkite Facebooke šį pranešimą: „Kadangi dirbu mėgstamą darbą, mylėkite mane už tai!!!“

Kaip manote, ar gausite Nobelio premiją?

Manau, supratai, ką noriu pasakyti?

Ech…

– Bet Alex, tu kalbi tik apie širdį! Kodėl nekalbi apie pasąmonę ir nuojautą?? – paklaus skaitytojas.

Taip, ši tema įdomi. Nes pasąmonė yra kaip tavo tėvų name esantis sandėliukas. Sandėliuke reikalingiausi įrankiai visada yra arčiau durų, nes taip patogiau. Pasąmonė veikia analogiškai. Kad išnaudotum mažiau resursų (energijos), prie įėjimo į pasąmonę visada lauks standartinės vertybės. Kiekvieną kartą, kai tavo nuojautos rankos įlenda į pasąmonės sandėliuką, apčiuopia ten tik tai, kas buvo dažniausiai girdėta / naudota / matyta per TV ir t.t. Todėl visi, kas naudojasi nuojauta turėtų gerai pagalvoti, kaip veikia visi šie procesai.

Taip taip taip, siūlau bent kartais įlįsti giliau į pasąmonę. Tą galite padaryti tik naudojantis sąmone, protu, gerbiamieji draugai!

Kitais žodžiais, tik naudojantis protu gali tapti išskirtiniu žmogumi!

Kadangi mano žodžius supras tik keli žmonės, protingai atrodantys besmegeniai dar ilgai įrodinės neva širdies klausymas suteikia išskirtinumo / autentiškumo / dvasiškumo ar net dieviškumo…

Tokie žmonės draskys man akis.

Bet tai manęs neišgąsdins, todėl paspausiu gazą, o tai sulauks dar daugiau kritikos ir ekstazės! Tęskime!

Taigi, apie ką mes kalbėjome?

M?

Ajjj, apie unikalumą, sėkmę. Matai, kol vieni bando išgirsti apatines kūno dalis, protingi žmonės kreipiasi į reklamos agentūras, kad užsakytų autentišką identitetą…

– Alexas apie rinkodarą prakalbo, na ir gudruolis – pasakys kritikas, nesuvokiantis, kad šio straipsnio autorius yra gėlytė palyginus su Gandžiu. O taip, prisiminkime Gandį.

Gandis buvo puikus advokatas – tikrų tikriausias rinkodarininkas. Jis kėlė streikus, tik tuo atveju, jeigu netoliese buvo reporteris. Jis žinojo, kaip veikia reklama. Jis žinojo, kaip siekti tikslų ir nuojautos čia nereikėjo tiek daug, kiek žinių apie rinkodarą. Taip, svarbu, ar supranti savo norus, bet dar svarbiau yra tai, ar žmonės supranta tavo intencijas. Todėl šalia Gandžio dažnai sukinėjosi V.R. atstovas.

SUPRASK, tame nėra nieko blogo, nes Gandis siekė gerų dalykų. Ir tai susiję ne su verslais, o su reikšmingais darbais. Nes informacija apie gerus žmones gali pasiekti mus tik rinkodariniais kanalais. Tai faktas. Gali tai neigti, bet tai yra tiesa. Pjaru naudojosi ir Diana. Ji daug laiko dirbo prie savo įvaizdžio ir daugybė gerų darbų buvo įvykdyti tik tam, kad pagerintų savo įvaizdį. Nes to…

…

Sekundėle…

Visu kūnu jaučiu, kad kažkas skaitydamas šį straipsnį pajuto šaltuką, nes paliečiau komercinę temą, bet mes dar nebaigėme, brangieji! Jūsų laukia daugiau emocijų nei tikėjotės, o kol laukiate, prisiliesiu prie moteriškos krūtinės ir trumpam sulėtinsiu širdies plakimą, kad jos plakimas sutaptų su mano širdies plakimu. Nes esu ne tam, kad tu prisiderintum prie manęs, o tam, kad aš prisiderinčiau prie tavęs!

Mmmmm…

Kitas dažnis.

Kitas formatas.

Ne banalios RAUDONOS ROŽĖS.

Nes klausau ne savo, o pasaulio alsavimo…

Nes sėkmingi yra tie, kurie sprendžia ne savo, o kitų rūpesčius.

Taip, po velnių, sėkmingi yra tie, kurie įsiklauso į žmonių poreikius kaip Gandis, kaip da Vinčis, kaip Zuckerbergas ir t.t.

Kažkas pasakys, kad kalbu orą, bet be oro kritikai uždustų neprabėgus nei trims minutėms… 

Kažkas pasakys, kad pilstau vandenį iš tuščio į kiaurą, bet be vandens žmogus vargu, ar išgyventų savaitę…

Kažkas sugalvos įdomesnių kaltinimų, bet susitelkime į tave, nes tavo laimė man yra svarbiau už savąją. Todėl rašau tau, o ne tu man. Nes tu man esi svarbesnis už atvaizdą veidrodyje, todėl rašau šį straipsnį, nors laikrodis muša 3 valandą nakties.

Ha ha!!!

Esu tavo motyvacija.

Esu tavo išsigelbėjimas…

O seniau buvau susireikšminusių robotų klonu. Buvau toks kaip visi, unisonu kartojau: „Bet svarbiausia daryti tai, kas patinka“.

„Bet svarbiausia daryti tai, kas patinka“.

„Bet svarbiausia daryti tai, kas MAN patinka“.

„Bet svarbiausia daryti tai, kas MAN PATINKA, NES eina ****, KĄ JŪS GALVOJATE, SVARBIAUSIA, KAD MAN BŪTŲ GERAI!“.

7. Tie, kurie klausosi tik nuojautos yra pažeidžiami + nežino, kas jų laukia ateityje.

Raudona širdis gali tau liepti groti gitara, pradėti piešti. Ji gali priversti tave įstoti į dailę. Širdis gali paprašyti tavęs įsigyti bilietą į Italiją, bet ji nesugeba matyti dešimt metų į priekį, kas ištaško velniop visas vizijas apie tai, koks tu turėtum būti kelio pabaigoje. Todėl tarp žmonių, mąstančių širdimi ir galva yra nemažai skirtumų. Kad pamatytum šiuos skirtumus, siūlau nubrėžti liniją, parodančią privalumus, esančius abiejose barikadų pusėse. Pradėkime!

Kad būtų aiškiau, savo mintis sugrūsiu į lentelę.

Nuojauta vs Logika

Kitais žodžiais tariant, klausantieji nuojautos ir širdies turi problemų su užsispyrimu. Tokie žmonės renkasi darbo vietą pagal tai, ar jame jausis gerai. Klausantys logikos yra žymiai atsparesni. Jie susitelkę ne į emocijas, o į rezultatą, todėl gali kentėti. Perspektyvoje šie žmonės pasiekia daugiau dalykų. Nes kantrybė yra vienas iš galingesnių sėkmingų žmonių ginklų.

Finalas?

Taigi, ko verta klausytis, širdies ar logikos?

Apsidairyk…

Vieni žmonės siūlo tau klausytis nuojautos.

Kiti siūlo klausytis tik protingų žmonių (kai tai siūlo tėvai, dažniausiai jie siūlo klausytis jų pačių).

Visi šie žmonės yra užstrigę skirtingose „realybėse“. Vieni yra romantikai, o kiti yra antiromantikai. Taigi kyla klausimas, ko reiktų klausytis? Atsakymas: protingiausia būtų klausyti visų šių žmonių.

O taip, siūlau balansą, kurį puikiai išlaikė prancūzas Philippe Petit. O taip, kalbame apie vertybių balansą – mokėjimą pasirinkti daugiau opcijų, neparsiduodant velniui, bet ir neatsisakant pramogų, kurių norisi.  

Dar kartą prisiminkime psichoterapeuto Barton Goldsmith nuomonę. Jis rekomendavo kalbėtis su širdimi pridėjus prie jos ranką. Paklausykime šio žmogaus! Pridėkime ranką prie širdies. Padarykime tai nuoširdžiai! O po to imkimės darbo! O taip, prašau, maldauju, nesėdėk ištisas dienas laikydamas ranką prie širdies, nes prispausi ją ir ji nustos plakti!!!

Nelauk dešimt metų, kol ji pasakys kažką unikalaus, nes ji jau pasakė, ko nori!!!

Tavo nuojauta jau paprašė tavęs, kad siektum asmeninės laimės! Kad būtum laimingas, turėtum pasinaudoti mano motyvacijos + laimės jėgaine, kurią rasi čia: www.patreon.com/motyvacijosjegaine

Prisijunk prie motyvacijos jėgainės – prisidėk prie pozityvumo judėjimo. Kuo labiau remsi šį projektą, tuo daugiau žmonių sužinos apie jį! Kuo daugiau žmonių sužinos apie jį, tuo daugiau bus pozityvių žmonių! Kuo daugiau bus pozityvių žmonių, tuo gražesnis bus šis pasaulis! Taigi, kartoju nuorodą: www.patreon.com/motyvacijosjegaine

Kaip panaudoti patarimus praktikoje. 

Įsivaizduok, kad tau reikia nuspręsti, ar verta stoti į mokslus, ar atsiduoti ponui verslui. Tėvai skatina mokytis, o draugeliai gundo pinigais, teigdami, kad geriau susirasti darbą arba įkurti verslą, nes čia reikia tik žinių apie verslą. Taigi, ką pasirinkti? Ko klausyti, širdies ar logikos? Logika nori stabilumo, o širdis nori veikti tai, ką tu nori. Tačiau iš hobio neužsidirbsi taip lengvai, todėl visa tai sukuria vakuumą galvoje. Bet tai galima išspręsti. Protingiausia šiuo atveju būtų ir mokytis, ir dirbti! Taip, tu gali būti kietas, jeigu tapsi verslininku be mokslų, bet dar kietesnis tapsi, jeigu būsi verslininkas, kuris nemetė mokslų!

Kažkas ims teisintis, kad neturi laiko mokslams. Šiems pasiteisinimų magnatams siūlau pasidomėti Dolph Lundgrenu, švedų aktoriumi, režisieriumi, kuris vienu metu sugebėjo mokytis, treniruotis salėje + lankyti vaidybą + draugauti su mergina… Vos nepamiršau, Lundgrenas yra baigęs KTH Karališkąjį technologijos institutą ir įgijęs chemijos inžinieriaus magistro laipsnį Sidnėjaus universitete + turi Kyokushin karate 4 Dan juodąjį diržą, be to, 1980–1981 m. Europos čempionate buvo iškovojęs pirmą vietą. Dirbo Jamaikos dainininkės Grace Jones apsauginiu ir…

Taigi, kaip Arnoldas Švarcnegeris sakė: „Visi turi tiek pat laiko, tik vieni juo pasinaudoja tinkamai, o kiti ne“.

Nors ne… Arnoldas kažkaip kitaip sakė, todėl šiek tiek pakoregavau jo mintį… Bet kuriuo atveju, svarbiausia – nesitikėti rezultatų per dieną! Nes savo imperiją gali pasistatyti tik per penketą metų!

O taip, esu iš kitos tešlos suminkytas (savo paties rankomis). Esu tarp juodo ir balto! Esu kietesnis už Morfijų (iš „Matricos“), kuris siūlė Neo pasirinkti vieną iš dviejų tablečių. Todėl siūlau išgerti abi tabletes, o ne vieną! Išgėręs dvi tabletes tu neprarasi nei vienos galimybės!

O taip, siūlau pasirinkti visus norus!

Pasirink norą, kuris neša pinigus + pasirink troškimą, kuris NEneša pinigų, bet šildo krūtinę! Siek šių norų po truputuką! Nes esmė ne greityje, o stabilume + ilgalaikėje vizijoje! Žinau, tai gali užtrukti dešimtį metų, tačiau dėl to tu būsi patenkintas rezultatais kaip Alex Monaco! Žinau, ką sakau! Patyriau tai savo kailiu! Kažkada seniai užsimaniau parašyti knygą. Neturėjau rašymui pakankamai laiko, todėl tai užtruko daugiau nei šimtą mėnesių, bet užsispyrimo dėka vis tiek pasiekiau tai, ko norėjau!

Ir mes kalbame ne tik apie veiklas, kurios tau patinka, nes: „Žmogaus vertė pakils ne tuomet, kai jis išgirs savo širdį, o tuomet, kai jis sugebės peržengti savanaudiškumą ir pagaliau ims girdėti, ką kalba kitų žmonių širdys!“