Susisiekite su mumis

Moterims: Kaip prisijaukinti…

67
Komentarai

Ar dažnai jauti tai? Vienišumą? Šis jausmas nesvetimas ir pasiturinčioms moterims, galinčioms turėti beveik viską, tačiau savo kailiu patyrusioms: pinigai greitai baigiasi, o vienatvė gali būti palyginta su jūra – ji, atrodo, nesibaigs niekada. Vieni šią jūrą bando perplaukti, o kiti mėgaujasi ja jachtoje ar kruiziniame laive. O mes su tavimi galime tai padaryti kalbėdamiesi akis į akį mažoje valtyje, pavadintoje Monaco.lt.

Laivai

Mes su tavimi viską sustatysim į lentynėles. Problemos anksčiau ar vėliau atsidurs šiukšliadėžėje, o tavo mintis sudėliosim taip, kad taptum laimingesnė ir pradėtum mėgautis gyvenimu.

Nėra ko slėpti – su moterimis turėjau nemažai patirties. Buvo ir štilių, ir audrų. Po paskutinio išsiskyrimo pajutau degėsių kvapą. Pagal taisykles turėjau bėgti nuo vienatvės, bet pasielgiau vyriškai… Viskas prasidėjo nuo to, kad pradėjau mylėtis su ja – automobilyje, miške, duše (jausdamas kiekvieną lašą, bėgantį kūnu), sportuodamas, grodamas gitara. Trumpai: vienatvė tapo mano meiluže. Tačiau tai buvo mažas žingsnelis link to, ką sužinojau ir ką noriu papasakoti tau…

Priemonių sąrašėlis

Nepyk už tai, kad vos pradėjusi skaityti straipsnį gausi per užpakaliuką. Tačiau tu tikrai užsitarnavai – už tai, kad pasidavei sistemai (nemėgstu šio žodžio) ir tapai suaugusiųjų kopija. Tapai tokia dėka savo mokytojų, žurnalų, zombadėžių. Tu išmokai elgtis taip, kaip turėtum ir sakyti žmonėms tai, ką manai, jog jie norėtų išgirsti. O svarbiausia – sužinojai, kuo galima  užlopyti vienišumą. Štai priemonių sąrašėlis:

  • titulai,
  • pyragaičiai, saldumynai,
  • pramogos,
  • bandymas užsitarnauti komplimentų,
  • kaikurioms moterims padėda neatsakingas seksas,
  • guminiai, plastmasiniai daiktai, panašūs į išmanųjį telefoną ir t.t.

Tačiau skersvėjis vis dar pučia, ar ne? O gal naujas romanas ar vestuvės viską pakeistų? Mieloji, neapgaudinėsiu tavęs, kaip tai daro psichologai, bijantys prarasti antrą seansą… Pagalvok, nejau aš noriu iš tavęs užsidirbti? NE! Nepriklausau reklamščikų būreliui ir galiu pasakyti tai, kuo tikiu: geriausias dalykas, kurį gali padaryti gyvenime, tai pavergti vienatvę, priglausti ją kaip šuniuką ar kačiuką, apjodinėti kaip arklį.

P.S. Siūlau pasidaryti arbatos be cukraus (tikiuosi, straipsnis atstos cukrų) ir grįžti, kad sužinotum daugiau apie moterišką narsą ir tai, kaip tapti skanesne.

Saldi …

Tai įvyko praėjusią vasarą. Su draugu ir jo mergina prisėdome „Pizza Jazz‟ Laisvės alėjoje. Mums bekalbant apie jų nuotykius Australijoje užsisakiau obuolių pyrago. Nekoks, galiu pasakyti… Staiga priešais, kitame restorane pamačiau moterį. Ji sėdėjo prie mažyčio staliuko. Nesu matęs nieko panašaus – ji nežiūrėjo į mobilųjį, nesidairė aplink. Užsisakiusi kažką panašaus į pyragėlį moteris tiesiog lėtai, sakyčiau, rafinuotai juo mėgavosi.

Noriu prisipažinti, kad turiu ne itin gerą regėjimą. Tai šioks toks privalumas: dabar nuoširdžiai galiu tau pasakyti, kad negalėjau susižavėti jos veiduku. Tačiau mačiau šypsenos kontūrus. Visas jos šarmas kilo iš įspūdžio, kad ji nieko nelaukia, jai nereikėjo, kad kažkas ją linksmintų. Ji neatrodė tuščia. Moteris sėdėjo tiesiai, nesikūprindama. Ji nebijojo likti pati su savimi, pasmaližiauti vienatvės, ji laikė ją už pavadėlio! Tai priminė man šį paveikslą:
saldi-vienatve3

Kilo noras prisėsti šalia…

Nagi nagi, kaipgi baigėsi istorija su ta moterimi? – kažkas pagalvojo. Negi informacija apie mane įdomesnė už žinias, galinčias paversti tavo gyvenimą įdomesnį už manąjį? Prabusk! Tavo gyvenimas privalo tau rūpėti labiau nei manasis!!!! Negi manai, jog nesi verta geresnio gyvenimo?! Esi prastesnė už kitas? Kuo remiesi taip manydama? Savo nuomone ar tuo, kad negauni vyrų komplimentų tiek, kiek norėtum? Vyrai yra tikri bailiai. Matydami sunerimusią, neturinčią nei gramo šypsenos, žiūrinčią į telefoną, kažko laukiančią rimtu žvilgniu (tokiu, lyg kažkas būtų ką tik sužinojęs jos „Facebook‟ paskyros slaptažodį) moterį, jie akimirksniu prisigalvoja priežasčių, kodėl prie jos tikrai neverta prieiti (tam, kad bent jau pasakytų komplimentą). Viena iš tokių: „Tikriausiai ji laukia savo vaikino, panašaus į tą vyruką iš Holivudo, Jasoną Stathamą.Ir jie pasitraukia, nes nenori turėti reikalų su tuo pripūstu vyruku.

Jason-stetham„Nesąmonė, vyrai nerodo man simpatijų, nes aš neišvaizdi (per stora arba per žema, turiu per ilgą nosį, esu netinkamo ūgio arba turiu per mažas krūtis), ir visiškai nesvarbu, ar aš jaučiuosi gerai, šypsausi ar ne‟, – pasakys viena iš ypač savimi nepasitikinčių skaitytojų. Aš jau kalbėjau apie tai straipsnyje Grožis prieš grožį. Išorinis grožis tikrai yra galingas įrankis. Tai tarsi naikintuvas. Tačiau ką tu gali padaryti su naikintuvu, jei nemoki juo skraidyti? Dauguma moterų tiesiog nežino kur kišti tą trumpalaikį išorinį grožį. Rezultatas: madų žurnalų viršelių aukos retai būna vienos, bet dažnai būna vienišos… Maža to, jos netiki, kad yra gražios. Taip! Moterys, apie kurias tavo manymu svajoja vyrai, taip pat jaučia depresiją, skundžiasi dėl kvailų priežasčių (pavyzdžiui, per mažų lūpų)! Jos pačios sau kelia aukščiausius reikalavimus – gal ir ne tokius, kaip Maiklas Džeksonas, bet…

O kaipgi dėl tavo reikalavimų sau? Gal nusprendei, kad užsitarnavai būti viena, nes turi prietaisą, galintį objektyviai išmatuoti savo išorinį grožį balais? Gal buvai pas žymiausią Lietuvos fotografą, kuris paskelbė „Delfi‟, kad esi nepatraukli? O kiek fotostudijų esi aplankiusi, kad įsitikintum, jog tikrai esi beeee… Ar tikrai investavai į savo išorę pakankamai? Klausi, iš kur gauti pinigų šiems dalykams? Bet kalbam ne apie tai, brangioji, o apie tai, kad tu neturi jokios teisės vertinti savęs blogai, jeigu neturi raštiško įrodymo, jog esi pabaisa!!! TU NESI PRASTESNĖ UŽ KITAS, tu tiesiog kitokia! Pagalvok daugiau apie privalumus, o ne apie trūkumus.

„Nesuprantu, kodėl moterys nuolat pabrėžia savo trūkumus. Jeigu kažkas įsitikinęs, kad turi nuostabų užpakaliuką, prašau, vardan Dievo, nemėgink jo perkalbėti!‟ – Dita Von Teese

Dėl vidinės tuštumos įprasta kaltinti išorę – juk ji matoma plika akimi. Tačiau kokį pyragą pateiktum svečiams ant stalo: gražų, bet neskanų, ar skanų, bet nepakankamai puošnų? Neskanus pyragas atsidurs šiukšliadėžėje… O kokiu pyragu norėtum būti tu?„Alex Monaco, nori man pasakyti, kad jaučiuosi pamiršta kitų dėl to, kad nesu skani? Kad turiu kaltinti tik save?‟ „Ne‟, – atsakysiu.

1. Mes kalbame ne apie tavo draugus / pažįstamus / tavo vyrą. Vienišumo pojūtis yra viduje, ne išorėje, ir net jeigu turėsi tris vyrus, tas jausmas krūtinėje (iš tiesų viskas yra galvoje) nedings. Gali būti, kad vieną dieną vienas iš vyrų išeis degtukų, kitas – žirnelių, o trečias… Vyrai – lyg cukraus vata, nusisuki ir…

Cukraus-vata
Vyras nėra laimės garantija. Laimės garantija yra sugebėjimas prisijaukinti vienatvę.

2. Užteks kaltinti save – tau už tai niekas nemoka. Nori tapti moterimi iš paveikslo „Saldi vienatvė?‟ NUSTOK SAVE TEISTI!

Teismas „Cerebrum‟ salėje

Štai, kaip atrodo teismas viršutinėje galvos dalyje, apvalioje salėje pavadinimu „Cerebrum‟:

Teismo pirmininkė garsiai: „Prašome stotis, teismas eina. Kaltinamoji, jūs kaltinama tuo, kad:

  1. Neturite to, ką turi kitos moterys.
  2. Esate neverta laimės, nes… (priežasčių atsiras visada).

Teismas nusprendė, kad negalite būti laiminga ir turite nustoti džiaugtis gyvenimu. Sėdėkite namuose ir gailėkitės.‟ Štai ir viskas. Basta. Mediniu plaktuku bach, bach… Taip žmonės nusiteisia savo pačių mintyse, remdamiesi kitų ir savo sugalvotais standartais. Parodykite – gal kas turite teisės diplomą?!

Negaliu pamiršti trijų moterų – „teisėjų‟ „G-lofte‟, kurios telepatiškai nusprendė, kad esu užsienietis, todėl garsiai prabilo apie tai, kelių balų esu vertas. Maniau, kad tai daro tik vyrai (pamenate tuos du vyrukus Palangoje prie „Mojo‟?). Man 35, o tikriausiai jau esu paliktas daugiau nei 10 000 moterų, kurioms užteko vos išvysti mane, kad nutartų, jog esu Donžuanas. Ir toks nuosprendis – tam, kuris pirmą kartą su mergina padarė „tai‟ būdamas 22 metų?! Man negaila prarasti santykius, kurių neturėjau. Tačiau gaila moterų, kurios nuolat nerimauja, laukia blogiausio: pažįstamų, bendradarbių, vyro apgaulės! Nerimas ir nereikalingos mintys karoliukas po karoliuko tampa „papuošalu”, tempiančiu žemyn. Tai verčia moteris susikūprinti!

Nustok laukti blogiausio

Mano ex mergina (2004 metai) po mirtinai ilgos tylos tarė: „Tai buvo tik oralinis.‟ Antras ištartas sakinys: „Mes nesitarėm, kad negalima su kitais.‟ Ir kaip man dėl to elgtis su kitomis moterimis?! Laukti kitos apgaulės? Ne, aš nelauksiu ir niekada nekursiu plano, kaip atkeršyti moterims dėl dviejų priežasčių:

  1. Jeigu veiksmais parodysiu moteriai, kad nepasitikiu ja, ji neatsiskleis, neparodys to, ką sugeba. O aš norėčiau pamatyti, ką ji gali! Tas, kas nematė įsimylėjusios moters, negali pasakyti, kokia gali būti TIKRA MOTERIS.
  2. Vyrai neturėtų keršyti moterims už tai, kad jos jais nepasitiki, nes jas ir taip apgauna vyrukai, keliantys moterims nerimą. Jie sukūrė biologinio laikrodžio sąvoką!  Tai padarė mokslininkai, nesugebantys susitvarkyti net su savo spuogais. Ir jie praleidžia valandų valandas blizgindami laboratorijas savo plikėmis, bandydami rasti logišką paaiškinimą, kodėl jų nenori moterys. Ir štai rezultatas – šie mokslininkai vis dar laboratorijoje, o moterys laukia pirmųjų simptomų vietoj to, kad darytų tai, kas priklauso: pradėtų džiaugtis gyvenimu.

Bet moterų gyvenimą nuodija ne tik vyrai. Tai daro ir moterys, padedančios laboratorijų plikiams išplatinti terminus! O taip, žurnalistai išmoko skleisti užkratą! Reikėtų įsteigti apdovanojimą už terminų platinimą! Tikriausiai straipsnis Ar biologinis amžius sutampa su tikruoju gautų tokį įvertinimą – už tai, kad įtikino moteris, jog reikia pirkti du rankinius laikrodžius.

Biologinis-laikrodisAtsiverčiu straipsnį ir skaitau. Mhmm, pradžioje žurnalistė siūlo atlikti testą, įvertinantį, koks iš tiesų yra skaitytojos amžius. Viskas lyg ir gerai, tačiau po testo perspėjama: 

Jei testo rezultatai pasirodė prastesni, nei kad norėtumėte, rimtai susirūpinti tuo neverta. Tai daugiau orientacinės nuostatos nei realūs rodikliai.

Tai ne viskas. Tame pačiame straipsnyje jie siūlo desertą… Yra daugybė metodų, kaip ištirti savo biologinį amžių, tačiau mažai iš jų parodo tikrą tiesą. Mažai tokių testų yra moksliniai net jei tiriamos ląstelės ar organizmas…, – patikino specialistas.

STOP, ar tai pasakė specialistas? SPECIALISTAS??? Žinai, ką pasakyčiau šiam specialistui? „Man nereikia nurengti moters tam, kad pasakyčiau, jog ŽMOGUS TURI TIK VIENĄ LAIKRODĮ. TAM, KAD NUSTATYTI JO AMŽIŲ, UŽTENKA PAŽIŪRĖTI Į PASĄ!‟

Atsiras tokių, kurios bandys paprieštarauti dėl biologinio laikrodžio. OK, tai tik mano nuomonė. O jūs galite laukti ženklo, GARSIAI BESIDAUŽANČIŲ VARPŲ, SKELBIANČIŲ BIOLOGINIO LAIKRODŽIO ĖJIMO PRADŽIĄ. Jūs tikrai galite laukti, kol diedai laboratorijose nuspręs, kada jums reikia gimdyti, o kada ne. Leiskitės būti reguliuojamos kitų, jei tik dėl to būsite laimingesnės. Tačiau atsakykite sau: ar kada matėte laimingą gydytoją arba psichologą? Fuck it. Siųskite juos kuo toliau. Jie su savimi nesugeba susitvarkyti, kodėl turėtumėte jų klausyti?

Kaip nustoti laukti simptomų, blogiausio, kas gali nutikti? Vienas iš būdų yra atkreipti dėmesį, kaip į gyvenimo iššūkius reaguoja tavo kaimynai. Aš kalbu ne apie civilizuotas vaikštančias taisykles, o apie necivilizuotus žemės gyventojus:
happy dog
Kaip manai, ar šis linksmuolis lankė seminarą pavadinimu „Kaip į problemas reaguoti pozityviai ir kaip nelaukti blogiausio, o pasidaryti iš to linksmybių‟? O žmonės dar skundžiasi, kad neturi gyvenimo patarėjų?! Pyyyyp (cenzūra)! Įsigyk šunį, velniai griebtų!

Taigi, turiu tau klausimą: ar verta laukti blogo oro savaitgalį, naujo simptomo, išsiskyrimo su vyru, kurį pati užsikėlei ant pjedestalo ir prikabinai ant jo privalumų lyg žaislų ant kalėdinės eglės, liūdnos baigties žengiant pirmąjį žingsnį?

Ar tikrai nori stebėti gyvenimą pro pusiau pravertą langą, iš kito kambario galo? Taip, kartais čia atskrenda paklydęs drugelis… Kartais… Jei tu jo sulauksi, vieną dieną jis tikrai norės laisvės, nes čia nėra oro – atverk langą, brangioji! Plačiau, DAR PLAČIAU! O gal geriau išeik į lauką?

Išeik į lauką, NET JEIGU LYJA!!! Palikusi garsiai groti šią muziką:

Dušas?

Atėjo laikas priimti faktą, kad žemė yra išties gana šlykšti vieta, kur „Maximoje‟ iš tiesų nėra apie viską pagalvota – čia neparduoda pilnatvės ir nedalina pinigų, todėl teks pačiai padirbėti savo galva, plauti ją kasdien… iš vidaus. Tik taip galima išnarplioti mazgus, esančius galvoje. Ar esi tam pasiryžusi? Juk esi deimantas, ant kurio matosi kiekviena dulkelė. Būtent šios dulkelės ir gąsdina vyrus (bent jau tokius kaip aš), ir jei palįsi po išminties dušu ir nusiprausi dalelę tų nereikalingų įpročių, minčių, blogu prisiminimų, atmerkusi akis pamatysi… mmmm. Tas nuostabus jausmas po dušo – pameni? Kada paskutinį kartą taip jauteisi viduje? Ar verta? VIDUS VISADA PASIREIŠKIA PER IŠORĘ!!!

Tai padariusi pamirši vienišumą, sudėtinga bus likti vienai – tau reikės bėgti nuo vyrų dėmesio! Manai, kad tai neįmanoma? Kur dingo tavo pasitikėjimas savimi? Ar žinai, kad nepasitikėjimas yra viena aštriausių problemų, kurios prapjauna skyles tavo laimėje?

TU NET NEĮSIVAIZDUOJI, kaip seniai esu matęs pasitikinčią savimi moterį (dažniau pasitaiko turinčios aukštą, bet trapią savivertę (pagal Christophe Andre)), galinčią net Donžuaną paversti ištikimiausiu vyru! „DONŽUANO PAVERSTI IŠTIKIMU VYRU NEĮMANOMA!‟ – pasakys viena iš mano skaitytojų. Ar tikrai? Pasakysiu jai, kas iš tiesų yra neįmanoma. Neįmanoma yra tai, kaip prieš daugybę metų atsirado gyvybė žemėje. Susiformavo vanduo… buožgalviai… vėliau – žuvys… praėjo šiek tiek laiko…. dar šiek tiek… atsirado mūsų pirmtakai. OK, gal tau tai nėra stebuklas ir tai, kas įvyko, tikrai įmanoma. Juk mes esame čia ir kvėpuojame, todėl visa tai tikrai galima paaiškinti logiškai. Neabejoju, kad tam pritartų ir plikiai iš laboratorijų. Jie rimtu veidu sakytų: „OK, taip ir turėjo būti‟. Tik nežinau, ar įmanoma paaiškinti tai, kad nė vienas iš tūkstančių tavo prosenelių nesusirgo ir nenumirė būtent tą akimirką, kai kitas tavo giminaitis turėjo pasirodyti pasaulyje. Ir po viso to, ką patyrė tūkstančiai tavo giminaičių, iš beveik 450 milijonų spermatozoidų finišą pasiekė tik vienas stipriausias! Ir! Tik! Vieno! Spermatozoido! Dėka! Gimė! Tavo! Mama!!! Manai, kad šiame pasaulyje esama neįmanomų dalykų? FUCK IT²! Visos tos mažos buitinės problemėlės… Jų neįmanoma apčiuopti ar fiziškai pasverti, jos yra beformės ir nesveria nė gramo. Tai tavo galva suteikia jiems prasmę… Ar dabar supranti? Vis dar tiki, kad nesudomintum Donžuano?

Gaila, nematau tavęs. Jei būčiau šalia, mielai kartu su tavim pasijuoktume iš panašių problemų, ir jos tiesiog išgaruotų… Bet aš išeičiau ir jos vėl atsirastų. Tai žmogiška. Mes kitaip negalime. Juk esame užprogramuoti manyti, kad mums kažkas ne taip, kad blogiau būti negali. Atrodo, kad kažkas mus apgavo, davė per mažai arba pasiėmė daugiau nei patys turėjome… Visa tai nesvarbu, brangioji mano. Esu įsitikinęs, kad didžioji skaitytojų dalis nėra patyrusi tikrų gyvenimo sukrėtimų. Prieš kelias savaites, beruošiant šį straipsnį, man po ranka pakliuvo viena istorija apie įvykius, kuriuos iš tiesų galima pavadinti išbandymais… Ir aš šią istoriją tau papasakosiu.

Juodasis angelas

„Gaila, kad ji tokia jauna – jai liko gyventi tik dvi savaitės‟ – garsiai juokdamasis ištarė Josef Mengele, daktaras, kurį lengvai galima būtų pavadinti Juoduoju mirties angelu. Jis kruopščiai atrinkinėjo pacientus žiauriems eksperimentams, vykdytiems Aušvico koncentracijos stovykloje. Jo dėmesį patraukė dvynės. Viena jų ir buvo Eva, kuriai daktaras įleido mirtiną nuodų dozę.

Štai ką pasakoja pacientė Eva: „Atsimenu tik keletą dalykų. Tas kelias savaites aš buvau tarp gyvenimo ir mirties. Prisiekiau sau, kad nepasiduosiu daktarui Josefui ir išgyvensiu. Prisimenu, kaip šliaužiau barako grindimis į kitą kambarį, kad gaučiau vandens. Po dviejų savaičių man pagerėjo, o dar po trijų jau galėjau vaikščioti. Ši patirtis man tapo tikru jėgų šaltiniu visam likusiam gyvenimui.‟

Tačiau istorija šioje vietoje nesibaigė. Išbandymus tęsė jos sūnus: „Kai sūnus susirgo vėžiu, aš kartojau jam šią istoriją tol, kol jis nepradėjo ant manęs rėkti. Aš sūnui pasakiau: „Koncentracijos stovykloje man sakė, kad mirsiu, bet aš sau tariau, kad gyvensiu. Ar gali padaryti tą patį?‟

Jis supyko ir padėjo ragelį, bet po kelių dienų paskambino pats ir pasakė: „Tai mano Aušvicas, tai mano kova, kurią aš privalau laimėti.‟ Ir jis laimėjo.

Tačiau noriu pabrėžti, kad nors Eva koncentracijos stovykloje prieš mirtį kovojo viena, ji nebuvo vieniša. Ji turėjo tikslą – išgyventi. Mes niekad nesame vieniši, mes visada turime mažiausiai vieną draugą – GYVENIMĄ. Ar tu dar jautiesi vieniša? 

Narsa

Nereikia daugybės istorijų, knygų, filmų, parodančių moters stiprybę. Kenčiančių moterų yra daug, užtenka tik įsiklausyti, ką jos kalba. Pamėginau – žinau, kad perprasti jų neįmanoma, tačiau galiu pasakyti tai: moterys nuo gėlių skiriasi tuo, kad pačios gali nuspręsti, kada joms pradėti žydėti! Ir dar: jos gali žydėti visą gyvenimą, net būdamos vienos visame lauke.

Alex  Monaco

69 Komentarai

Rašyti atsakymą

Tavo el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti *

Užsisakyk nuoširdžius 
+ becukrius naujienlaiškius!

Susiję straipsniai

Sukurta Adf.lt