Plačiai užmerktos akys

Viskas prasidėjo 2019-ųjų Niujorke, rudenį. Susitikęs su draugu gavau pasiūlymą: „Aleksandrai, sakai poryt išskrendi? Prieš palikdamas Niujorką privalai sudalyvauti renginyje „Sleep No More“. Nesi matęs nieko panašaus! Visi čia turi dėvėti kaukes. Renginys vyksta gigantiškame viešbutyje per visus 5 aukštus!“. Pažadėjau draugui, kad pasinaudosiu pasiūlymu… Įsigijau bilietus.

SLEEP NO MORE.
Teatras prasidėjo vos peržengus slenkstį, nes čia manęs laukė kitoks apsauginis, kuris tikrino ne kišenes, o kažką daug svarbesnio. 3 kartus nužiūrėjęs mane nuo kojų pirštų iki pakaušio, jis dėmesingai pažvelgė į mano akis taip, lyg bandytų nuskenuoti sielą. Po iiiiiiiiiiiilgos tylos davė kortą, su skaičiumi 4.

Kas vyko po to? Apsauginis mostelėjo ranka link koridoriaus, kuriuo eidamas atsidūriau bare. Čia buvau pasitiktas moters vardu Elizabeta. Priėjusi prie manęs saldžiu balsu sumurmėjo: „Sveiki, džentelmene, laukite, kol ištars jūsų kortoje esantį numerį. Aš jus pakviesiu! Kol laukiate siūlau pasivaišinti gėrimais bare.“

Bare buvo daugybė žmonių. Profesionalūs muzikantai skambino 1930-1940 metų muziką. Viskas atrodė įtikinamai – taip, lyg būčiau nukeliavęs į praeitį. Prisėdęs prie baro skyriau daugiau dėmesio kortai. Antroje pusėje buvo daugybė asociacijas keliančių elementų.

Šalia sėdėjo du vyrukai. Parodžiau jiems savo kortą. Jie parodė savąsias. Jos buvo skirtingos. Vienas iš vyrukų paaiškino: „Skirtingos kortos reikalingos tam, kad galima būtų išskirti draugus bei šeimos narius. Nes dažnai atvykę į renginį, jie vaikšto besilaikydami už rankyčių, bijodami, kad pasiklys. Laikydamiesi už rankų, jie jaučiasi saugiau…“

KAUKĖ
Netrukus Elizabeta pakvietė ketvertų savininkus. Vykdydamas nurodymus atsidūriau kambariuke su kitais. Mums įteikė kaukes. Užsidėję kaukes buvome pakviesti į liftą.

LIFTININKAS
Lifte mūsų laukė vyras be kaukės. Pavadinkime jį liftininku.

Visa tai buvo labai keista, todėl liftui „čiuožiant“ aukštyn kažkas iš žiūrovų ėmė juoktis. Liftininkas tarė: „Prašau tylos! Šio renginio metu negalima kalbėti.“

***

Sustojus liftui mums buvo pranešta: „Jūsų laukia įdomi kelionė. Galėsite sekti kokį tik norite žmogų. Kas žino, gal kažką rasite! Sėkmės!“

TRYS PASIRINKIMAI
Atsidarius liftui pastebėjome trejas duris – tris pasirinkimus. Reikėjo nuspręsti, kur eiti. Vieni nubėgo į kairę, kiti į dešinę, o dar kiti – tiesiai. Pasukau į kairę. Koridoriai buvo ilgi, o kambariai jaukūs ir juose buvo begalybė įvairių detalių, kurias galėjau liesti. Stilistiškai viskas priminė noir bei Alfredo Hičkoko filmų mišinį. Išskirtinis renginio bruožas yra tas, kad gali prieiti šalia aktoriaus – alsuoti jam į veidą. Teko susidurti su ypač įžūliais žiūrovais, kurie palinkdavo prie aktoriaus maždaug taip:

Renginio patalpose buvo tiek daug vietos, jog čia tilpo kapinės, miškas, ligoninė. Tai ne viskas. Renginį sudarė daugiau nei 30 val. siužeto. Kitais žodžiais, kol tu esi viename iš 90 kambarių, kituose plėtojasi kitos istorijos. Kitaip tariant, bėgiodamas po kambarius tu galėjai matyti tik mažytes istorijų atkarpas, kurias galėtum suklijuoti tik tuo atveju, jeigu aplankytum šį renginį dar ir dar, ir dar vieną kartą. Todėl atsirado žmonių, kurie nusprendė aplankyti šį pasirodymą daugiau nei kartą. Pavyzdžiui, Jonatanas Martinas, lankė „Sleep No More“ 114 kartų. O fanė, vardu Dona, 88 kartus…

PABAIGA IR PASIRINKIMAS
Išėjęs iš „Sleep No More“ patalpų atsitrenkiau į gatvėje susiformavusią eilę. Žmonės laukė, kol juos įleis į vidų, nes buvo likęs dar vienas seansas. (Renginys vyko kelis kartus per parą). Turėjau du pasirinkimus. 1) Galėjau dar kartą panerti į surežisuotą „Sleep No More“ istoriją. Šiuo atveju reikėtų vėl prarasti tapatybę – užsimaukšlinti kaukę. 2) Galėjau skirti savo laiką Niujorkui, be kaukės… Kaip manai, ką pasirinkau?

O ką pasirinktum tu?