Reikia tavo balso!

Padėkite išrinkti geriausius pasakojimus / patirtis, kurios buvo patalpintos „Gyvos moterys” grupėje! Tik nuo jūsų priklauso, kokie žodžiai paklius į žurnalą!!!

Matote skaičius prie tekstų? Būsiu labai dėkingas, jeigu komentaruose parašysite trijų labiausiai patikusių tekstų skaičiukus!

1. 
Tam, kad tapti laimingai, reikia pasistengti. Taip, kaip ir visur – norint ko nors pasiekti, reikia kažką padaryti. Taip ir su laime. Negali sėdėti ir laukti, kol ji ateis, o vėliau gailėtis savęs, kaltinti kitus – kodėl jiems duota kažkas geresnio, kodėl aš tokia nelaiminga… Gal tiesiog imk ir kurk savo laimę. Pradėk nuo paprastų dalykų.Pradėk nuo savęs – pamilk save, pakalbėk su savimi, paklausk – ko nori iš gyvenimo. Tikėk. Nesvarbu kuo – likimu, dievu, grožiu, meile… Išmok nežiūrėti sau po kojomis. Pažvelk į dangų, apsidairyk – nustebsi, aplink tiek daug gražių dalykų… Išmok atsiriboti nuo pykčio, liūdesio, visų neigiamų emocijų. Svajok. Viskas, apie ką svajoji, gali tapti realybe. Dovanok kitiems savo gerus poelgius, žodžius, šypseną… Tai sugrįš dvigubai. Išmok jausti. Jausmai tikresni už mintis. Išmok atsipalaiduoti ir pabūti vienatvėje su savimi. Siek daugiau nei turi dabar, judėjimas pirmyn – tai tiesus kelias į laimę. Nebijok elgtis ne taip, kitaip, nes būtent tai ir palieka didžiausius atsiminimus gyvenime. Mylėk. Būtinai kažką mylėk. Tai teikia džiaugsmą tavo sielai, tavo gyvenimui. Džiaugiuosi prisijungusi į šią grupę. Moterys, TIESIOG GYVENKIT IR MĖGAUKITĖS TUO, TAI PATS TIESIAUSIAS KELIAS Į LAIMĘ…
-Ieva Egle-

2.
Aš pasijutau galinti daugiau tik tada, kai mano treneris pasakė, jog tiki, kad galiu būti nugalėtoja. Pamenu, kai jo dėka pradėjau nuosekliai, kiekvieną dieną, dirbti, tobulinti save. Bet svarbiausia čia tai, kad viskas prasidėjo nuo trenerio tikėjimo manimi. Kada tu pasijutai stipri? Gal buvo toks įvykis, kai pasijautei stipresnė?
–Inga Stasiulionyte-

3.
Tiesiog suvalgyk tą prakeiktą šokoladuką. Pasivaikščiok per lietų ir pašokinėk per balas. Nuleisk žemyn automobilio langus. Šok. Dainuok. Kalbėkis su nepažįstamais. Šypsokis. Apkabink ką nors. Pasivaikščiok basomis. Pamiegok dienos metu. Mylėkis (ypač rekomenduojama su mylimu žmogumi!). Išbandyk naujus dalykus. Praleisk laiką su artimaisiais. Juokis visada, kai yra proga. Padėk kitiems. Stenkis ne teisti, o pabandyk suprasti. Dienos praslysta pro pirštus, todėl nieko nereikia laukti. PRADĖK GYVENTI VISAVERTĮ GYVENIMĄ BE GAILESČIO IR KALTĖS.
– Violeta Stacevic –

4.
Kas jei ne TU? Kada jei ne ŠIANDIEN? Svarbiausia turėti bent krislelį tikėjimo savimi, tikėjimo tuo ką darai..! Ir žinoma kasdien žengti bent mažą žingsnelį link savo tikslų ir svajonių! NIEKADA! Girdi? NIEKADA NEPASIDUOTI! Kad ir kaip kartais tai atrodo sunku. Visada pagalvok ir prisimink, kas nutiktų jei mažieji stebuklai, mokydamiesi vaikščioti, nukritę pasiduotų – jie to taip ir neišmoktų.. Pasimokykime stiprybės ir atkaklumo iš jų!
– Ieva Riaubaite –

5.
Mes vis save raminam, kad mūsų gyvenimas taps geresnis, kai turėsim didelius namus, gerą automobilį, atostogausim, kur norėsim, seksas su artimu žmogumi nekels problemų, na, o išėjus į pensiją – gyvensim tik savo malonumui… Bet tiesa yra ta, kad beveik niekam nėra pakankamai laiko būti laimingam šiandien ir dabar… Na, bet jei ne dabar ir ne šiandien, tai kada? Nejau mūsų gyvenimas visada bus „bėgimas su kliūtimis“? Ir gal geriau tai pripažinti dabar, iš karto, kad bent kiek tapti tuo laimingu žmogumi, na tiek kiek tu gali bent dabar… Pripažinkim, kad kurį jau laikotarpį gali atrodyti, kad TAS gyvenimas jau, va, prasidės, na tas tikras laimingas gyvenimas… Na, tik vis ta negailestinga „kliūtis“ išdygsta tavo „kelyje“: kažkoks neužbaigtas darbas, kurį būtina padaryti, atsiranda rūpestis – kurį reikia įveikti, laiko stoka, kurio vis neužtenka ar neužteks, naujos sąskaitos, kurias reikia vienaip ar kitaip apmokėti. O jau po to tai tikrai TAS prasidės… Ir matyt nesumeluosiu, bet atrodo, kad visos tos „kliūtys“ ir yra tikras GYVENIMAS… Toks pamąstymas, man leido suprasti, kad nėra kito kelio į laimę.GYVENIMAS – juk tai ir yra LAIMĖ. Mėgaukitės kiekviena GYVENIMO akimirka, sekunde, minute… Nustokite skaičiavę dienas ar matuoti laukimą, kai baigsite mokyklą, tapsite studentu, kada numesite penkis kilogramus, rasite gerai apmokamą darbą, vesite, sulauksite penktadienio vakaro ar savaitgalio ryto, kada įsigysite naują automobilį, baigsite išsimokėti kreditą, pavasario, vasaros, atostogų, rudens ar žiemos, mėgiamiausios dainos per radiją, gimimo ar mirties… To kažko, kas padarytų jus laimingu… Juk laimė – tai visos kelionės, o ne galutinis atvykimo tikslas ar taškas! Tikriausiai nebūna geresnio laikotarpio, kaip tapti ir būti laimingu… jau DABAR!“
-Violeta Stacevic –    

6.
Pamilk save.. Savo sielą.. Savo kūną.. Mylėk save tokią kokia esi – vienintelė ir nepakartojama! Tokios, kaip tu daugiau nėra.. Pamilk kiekvieną savo kūno lopinėlį – plaukus, akis, kojas, visą save…, Pamilk savo pyktį, kuriam kartais leidi prasiveržti ir savo lyg kaleidoskope besikeičiančias nuotaikas.. Tu moteris.. Mylėk savo silpnumą, savo baimes ir nerimo akimirkas.. Kai sugebėsi tai padaryti – pažvelk į veidrodį.. Tu pamatysi nuostabią moterį! O dabar užduosiu tau retorinį klausimą – ar gali šalia nuostabios moters neatsirasti žmonės, kurie mylės ją tokią, kokią ji myli pati save?
–Ieva Egle-

7.
MOTERIS…
Tu nuolat stengiesi. Tvarkaisi, verdi, eini į darbą, sieki paaukštinimo… Stengiesi būti gera žmona/meiluže/motina/dukra/seserim/drauge/darbuotoja/namų šeimininke/ x 1000 kitų vaidmenų. Tarp privalomų hobi – plaukų dažymas, depiliacija, dietos, sportas, madingų rūbų & batų medžioklė, nagų lakavimas, vėl plaukų dažymas, gal dar kirpimas, vėl depiliacija ir naujos (veiksmingesnės) dietos, ir t.t. Ir pluši lyg patrakusi, nes „grožis reikalauja aukų“.
O tikrasis moters grožis, koks jis? Pamirškime žurnalų viršelių žvaigždes – be makiažo jų neatpažintume. Graži moteris… Jos akys spindi. Jos veidą puošia šypsena. Jos lūpos taria žodžius minkštai ir švelniai. Lengvi , švelnūs ir plastiški judesiai tarytum glosto. Jos šiltos rankos apglėbia ir nuramina. Delnai švelniu lytėjimu nuglosto nuovargį ir gydo. Ji gamina valgį, tvarko namus, sukuria namuose gyvą grožį, alsuojantį meile. Ji geba savyje išnešioti gyvybę – naują žmogų. Ji kojomis tvirtai stovi ant žemės, nes ji Žemės dukra. Tai štai, mieloji, tokia ji – nepriekaištinga, graži žemiška moteris. Kai jos pasiilgsi, bet kurią akimirką gali ją išvysti – pažvelk į veidrodį. Tik žvilgsnis tavo tebūna mylintis, skaidrus, gebantis įžvelgt stebuklą – meilę savo širdyje.
–Ieva Egle-

8.
Prisijungiau prie Jūsų visai nesenai, bet dar nespėjau įsilieti į postų gausą, bet kiek paskaitinėjau mintys įkvepiančios ir tikrai lauksiu susitikimo gyvai . Aš nuo tada kai knyga „Brangesnė už perlus“ pasiekė mano rankas nešiojuosi širdyje perlo palyginimą su moterimi… Ar žinote, kaip formuojasi perlas? Iš pradžių perlas būna tik maža smiltelė. Perlas yra labai gražus ir didelės vertės gamtinis brangakmenis, Jis susiformuoja dvigeldžių moliuskų kriauklėje, kai į ją patenka svetimkūnis, pavyzdžiui smėlio smiltelė. Smiltelių būna įvairių – vienos rudos, niekuo nesiskiriančios, kitos žėri tarsi mažučiai deimantai. O kriauklė tyliai guli jūros vandenyje… Smiltelė pradeda dirginti jautrų moliusko kūną, jai skauda, todėl šis išskiria tam tikrą skystį (perlamutrą), jis sluoksnis po sluoksnio apgaubia smiltelę. Bėgant laikui – gali praeiti ir penkiasdešimt metų – nuolat skalaujama moliusko išskiriamo skysčio, smiltis virsta žirniuko pavidalo brangakmeniu. Natūralius perlus nesunku atpažinti – jie ne blizga, o žėri iš vidaus, yra netaisyklingos formos, jų paviršius gana šiurkštus, gruoblėtas. Ir kiekvienas perlas – unikalus. Tu taip pat esi unikali, brangi, nepaprastai vertinga ir graži. Jei jaučiam skausmą, jį apgaubkime meile, kantrybe ir išauginsime patį gražiausią perlą.
-Kristina Mareckiene-

9.
Apie atsakymus…
Jei klausi – bus atsakyta. Visada. Tai dėsnis. Vis tik kelis dalykus būtina atsiminti. Pirma – neužsikimšti ausų. Antra – atidaryti sielos duris, langą ar bent jau orlaidę pravertą palikti. Čia tam, kad ne tik klausyti, bet ir išgirsti galėtum. Dar labai svarbu – palaukti. Jei nekantraudamos mintys nuolatos bėga maratoną – dar pusė bėdos. Kryptis ir tikslas nėra blogai. O ir kitoms, iš paskos sekančioms, kelią praminti galima. Tik va visada yra rizika palūžti, išsikvėpti arba, pernelyg susikoncentravus į finišą, nepastebėti atsakymo, vos už pirmo posūkio laukiančio. Kur kas liūdniau, jei mintys paklaikusios vienu metu įvairiomis kryptimis laksto, užtverdamos visus galimus praėjimus. Tada atsakymams būna labai sunku iki mūsų prasibrauti. Pasirodo, užuot karštligiškai jų ieškojus, tereikia ramiai pasitikti…
Kai supranti jog neprivalai visko ir visų kontroliuoti bei keisti, minčių spiečius pamažu nurimsta, griūva sienos, pertvaros ir tvoros, neleidusios pamatyti ir išgirsti daug labai svarbių dalykų ar net pačios savęs…
–Ausra Sirutiene Oreige-

10.
Trys dalykai uz kuriuos esu siandien dekinga:
– Ryte švietė saulė
– Darbe gavau torto gabalėlį
– Esu priimta i šią grupę, ačiū Jums 🙂
Šią praktiką naudoju kasdien… man tai labai puiki terapija pozityviai pradėti rytą arba eiti miegoti su gražiomis mintimis apie praėjusią dieną.
–Ra Mute-

11.
Pripažinusi sau, kad neprivalau visada atrodyti graži, pagaliau nusileidau vyro įkalbinėjimams ir leidau jam pripirkti man krūvą drabužių 🙂 – labai šiltų, didelių, patogių, nieko neišryškinančių ir neparodančių, kuriuos apsivilkus tapau panaši į trumpakojį kulverstuką. Šis sprendimas leido išplėsti mano pasivaikščiojimų geografiją iki keliolikos kilometrų 🙂 ir padėti riebų pliusą po visiems žinomu posakiu, kad nėra blogo oro – yra tik netinkama apranga 🙂 Taip visai neseniai drauge su vyru atradome žygius – nuostabų būdą patirti buvimo džiaugsmą 🙂
–Ausra Sirutiene Oreige-

12.
Šiek tiek apie RUDENĖJANČIAS MOTERIS… Vakar dieną (kaip ir daugelį kitų) pradėjau nuo trumpos mankštos ir ilgos meditacijos prie kavos puodelio. Paskui greitais grybšniais perskrodžiau virtualaus pasaulio platybes ir ėmiau galvoti, ką veiksiu toliau:
pasigaminsiu kaukę veidui;
eisiu siūti Meškį;
rimtai pagalvosiu, kokios suknelės noriu iš nuostabios tamsiai raudonos spalvos krepo, gulinčio jau trečią savaitę gerai matomoje kambario vietoje ir maldaujančio kažką su juo nuveikti
arba
tiesiog imsiuos namų tvarkymo.
Tada, pažvelgusi į kavos tirščius puodelio dugne prieš leidžiant jiems nutekėti drauge su vandens srove, staiga prisiminiau, kad turiu eiti į darbą. Laimei niekur nepavėlavau ir niekam nenusižengiau, tačiau juokiausi iš visos širdies. Tiek viena namuose, versdama nesmagiai jaustis nieko nesuprantantį katiną, tiek darbe, tai pasakodama kolegėms. Žinau, kad prieš kokius dešimt metų net nebūčiau drįsusi pagalvoti apie tokią galimybę – UŽMIRŠTI SAVO PAREIGAS ir nejausti nei lašelio kaltės ar poreikio teisintis. Nenoriu sumenkinti darbo įtakos žmogaus evoliucijai, nors Darvino teorija netikinčių skaičius nuolatos auga. Nenoriu paneigti atsakomybės svarbos. Tenoriu pasakyti, kad yra nuostabu būti RUDENĖJANČIA MOTERIM. Ir dar pridurti: jei ateity ir turėsiu problemų su atmintim, tai visi kiti sveiką asmenybę nusakantys parametrai – bus aukščiausiam lygyje 🙂
Laiminga iki panagių tapau priėjusi keturiasdešimtmetį. Žinoma, tai nenutiko staiga ir netikėtai – žingsnelis po žingsnelio ėjau link šito stebėdama savo pojūčius, būsenas, bandydama išmokti pamokas bei stengdamasi žvelgti į viską be išankstinio nusistatymo, smalsiai, godžiai. Buvo kritimų, jų dar bus. Bet aš nebebijau. Nes esu gyva moteris.
Sveikinuosi su visomis ir kiekviena atskirai.
–Ausra Sirutiene Oreige-

13. 
GYVENU LĖTAI. Todėl esu madinga. Juokauju. Tiesiog pasaulyje sparčiai plinta lėto gyvenimo filosofija. Nieko konkretaus apie ją nežinau, bet noriu pasidalyti SAVO LĖTO GYVENIMO privalumais. Stengiuosi niekur neskubėti, kiek įmanoma tikriau išgyventi kiekvieną akimirką, todėl labai retai stresuoju, didžiąją laiko dalį esu visiškai atsipalaidavusi, kas padeda puikiai jaustis, kasdien pastebėti ir atrasti daug naujų nuostabių dalykų, išmokti tam tikras pamokas ir žymiai dažniau DŽIAUGTIS.
Kaip padariau, kad tai taptų mano kasdienybe ?

1. Nustojau daryti dalį darbų. Posakis, kad darbai patys nepasidarys – tik iš dalies teisingas. Atsigręžusios iš nedidelės perspektyvos dažnai pamatom, kad dalis darbų neturi jokios prasmės ir nieko nekeičia, nesvarbu ar jie atlikti ar ne.
2. Daugiau atsakomybės perleidau vyrui ir vaikui. Vyras nuo to tik laimingesnis, nes tapo labiau vyriškas, o su dukra mus sieja nuostabus, meile ir pagarba grįstas ryšys. Svarbiausia – tikiuosi, atėjus laikui, ji neprisiims AUKOS ar DARBINIO ARKLIO vaidmens.

Sutinku, kad toms, kurioms 25-30 metų ir maži vaikučiai ant rankų, darbo paieškos ar karjeros planavimas, lėtas gyvenimas – misija ne visai įmanoma, bet ir tada galima mažais žingsneliais link to eiti. Tikiuosi, rasiu bendraminčių 🙂 ir gal nors vienai padėsiu, kuriai iki pilnos laimės būtent to trūksta :). P.S. pati dar neišsiugdžiau imuniteto piktiems ir pernelyg kategoriškiems žmonėms bei turiu padirbėti ties tuo ČIA IR DABAR :). palinkėkit sėkmės 🙂
– Ausra Sirutiene Oreige-

14.
APIE SVAJONES…šiek tiek savaitgalio pamąstymui.
Teko girdėti dvi teorijas:

1. Svajonių reikia atkakliai siekti – sistemingai, įveikiant visas kliūtis, dedant daug pastangų, darant viską, kas įmanoma.
2. Sugalvoti, labai panorėti ir paleisti, neprisirišti, pamiršti. Jei ji nuoširdi ir niekam nepakenksianti – Visata būtinai vėliau ar anksčiau ją išpildys.

Mano Širdis rinktųsi antrą variantą, o va Protas pažymėtų aukso viduriuką tarp abiejų teorijų ir punktyru nubrėžtų trečią galimybių tiesę.
Sutinku, kad, tarkim, užsienio kalbos neišmoksi sistemingai neatlikdama tam tikrų užduočių, tačiau pernelyg fanatiškas požiūris į svajones lyg į mirties ir gyvybės klausimą vargu ar tą jau išsipildžiusią svajonę apipins lauktu džiaugsmu…
Teko girdėti istoriją apie porą, kuri labai svajojo pasistatyti namą. Ši svajonė jiems tapo pagrindiniu tikslu keliems metams į priekį. Jie labai taupė, labai daug dirbo, nebepasakydavo ir nebeišgirsdavo tam tikrų svarbių žodžių, nebepastebėdavo daug dalykų šalia… Pastatę nuostabų namą, jie… išsiskyrė, nes labai daug galvodami apie svajonę – namą, visai mažai galvojo apie save ir abiejų gyvenimą tame name. Mano svajonės pildosi. Nors ne taip greit, kaip norėtųsi. Manau, atkakliau jų siekdama, rezultato sulaukčiau kur kas greičiau, bet tada vargu ar atrasčiau daugybę kitų ne mažiau svarbių ir ne mažiau džiaugsmo suteikiančių dalykų…
Gal siekiant svajonės, svarbiausia – gerai klausytis savęs: nepersitempti, neaukoti visko, kai reikia – trumpam sustoti, kai reikia – palaukti ar net vieną svajonę pakeisti kita ?…juk tai mūsų svajonės – ką su jomis norim, tą ir darom.
– Ausra Sirutiene Oreige –

15.
Prieš kelias dienas suvokiau vieną svarbų dalyką, kuris mane išlaisvino. Noriu pasidalinti su Jumis tuo, nes galbūt kažkuriai iš Jūsų irgi taip būna. Esu žmogus, kuris mato daugelyje dalykų, ką juose galima pakeisti pvz. būdama viename geriausių viešbučių, matau daug dalykų, ką jame patobulinčiau… Nuėjus į spa procedūrą, pagalvoju, kad buvo nuostabu, bet aš dar pridėčiau tą ir aną ir būtų tobula… Savo darbe matau krūva dalykų, kuriuos vis noriu patobulinti ir dėl to darbuotojams nuolat sakau: tą reikia daryti geriau, čia blogai, man reikia vis tobulinti ir tobulinti gaminamus produktus. Iki šiol dėl to jaučiausi kažkaip negerai, lyg nemoku džiaugtis tuo kas yra, dažnai kritikuoju žmones ir jau pastebėja, kad stabdžiau save, ne visada pasakydama, neleisdama sau galvoti arba pasakyti to, ką matau. Bet šį savaitgalį susiklostė taip aplinkybės, kad turėjau galimybę gyvai pabendrauti su savęs pažinimo mokytoju, kurio ne kartą įrašu klausiausi internete ir uždaviau jam klausimą, apie tai, ką rašiau viršuje. Jo nuomonė buvo tokia (perteikiu savo keliais žodžiais :), kad jeigu nebūtu tokių žmonių, kurie nematytų netobulumų, tai nebūtų ir naujausių technologijų! Ir kaip viską apmąsčiau, tai supratau, kad tikrai, tiesa. Man pasidarė taip lengva, pasirodo, ta mano savybė yra didžiausias pliusas, o ne minusas. Ir nuo šiol aš savęs nestabdysiu, ir jau turiu kelias naujas idėjas. Gal kažkas jautėsi panašiai ir tai padės pažiūrėti į save kitu kampu!
–Ernesta Sičkutė-

16.
Manas KELIAS Į LAIMĘ, NĖRA KOVOS KELIAS – tai galutinai suvokiau, artėdama prie trisdešimties. Prieš tai į kiekvieną kovą už savo laimę kildavau lyg į naujų teritorijų užkariavimą 🙂 – įsitempusi, pasirengusi duoti atkirtį, labai ryžtinga ir nenusiteikusi kompromisams… ir kiekvienąkart patirdavau nokautą 🙂 Keli iš jų buvo ypač skaudūs, turėję ilgalaikes pasekmes…
Tada pamažėle išsiaiškinau, kad visi stabdžiai, visos tvoros ir sienos, neleidžiančios pasiekti tų išsvajotų laimės teritorijų yra ne aplinkui, o manyje, tad nuo nieko gintis nereikia, įrodinėti taip pat… Apskritai, be pagundos paliežuvauti, pamoralizuoti kiti žmonės jokių piktų kėslų neturi – jie gyvena savo gyvenimus, kurie, kaip bebūtų, jiems šimtus kartų svarbesni nei aš, mano sprendimai ar poelgiai 🙂
Teliko SUSITAIKYTI SU SAVIMI IR PASAULIU ir naujų laimės teritorijų ieškoti savyje, o tai galima daryti neskausmingai, švelniai, gracingai ir stilingai 🙂 mes juk MOTERYS – MES TAI MOKAM.
–Ausra Sirutiene Oreige-

17.
Akimirkos… Yra tokių žmonių, kurie mano, kad turi taip vadinama „prigimtinę nesėkmę“. Norėdami bet kokią kainą atsikratyti tokios nesėkmės ir ją iškasti iš savo gyvenimo, labai intensyviai ieško neapsakomų džiaugsmo lobių ir endorfinų. Deja, dažnai jie pasirenka ne tą kelią, kurį reikėtų. Gėdingi paieškų pralaimėjimai nustumia tuos nelaimėlius į dugną, kur juoda skylė sugeria paskutinius vilties likučius.
Tada gyvenimas netenka prasmės, o taip geidžiama laimė nukeliauja į užmarštį. Prabėga dienos, mėnesiai, kartais ir metai, ir toks žmogus visiškai nustoja matyti… O gaila, kartais tiesiog reikia tik atsimerkti… Apsižvalgti. Pajausti. Įsisavinti. Įkvėpti. Suprasti. Laimė tai akimirka. Kiekviena maža akimirka, kurioje šypsaisi, kurioje jauti, kad kažkas pavyko. Kad gyveni. Kartais užtenka išeiti pasivaikščioti, pajausti vėją plaukuose, saulės spindulėlį ant veido arba vasaros kvapą. Pasiklausyti paukščių čiulbėjimo arba šaltinio čiurlenimo. Užtenka išgirsti kaip tau artimas žmogus juokiasi arba net žviegia iš laimės. Kartais net vienas žodis įrodo, kaip svarbus esi kitam žmogui, pavyzdžiui: mama, mylimoji, brangioji. Tokiose akimirkose pagalvok apie savo laimę. Pagalvok, kad turi ją vos po ranka, labai arti ir neturėtum ieškoti. Ji yra tavyje. Tai tu turi žinoti, kas tave daro laimingą. Pildyk svajones, bet nesvajok laimėti milijono, vilą su baseinu ar naujausią Ferrarį, nes tai mažai tikėtina. Sutelk dėmesį į tai, kas svarbiausia, kas maloniausia, džiaugsminga ir gera. Padėk svajones pildyti savo artimiesiems – geru žodžiu ar nuoširdžiu poelgiu. O jų džiaugsmas bus tavo atlygis, bus trumpa laiminga akimirka. Akimirka, kurią prisiminus, nusišypsosi, nes tai yra laimė. Nes tai yra pamatyti ir prisiminti. Maži dalykai turi didelę svarbą, tereikia tik pastebėti. P.S. Nuo kiekvieno dugno galima atsimušti. Reikia tik šiek tiek tikėti.
–Violeta Stacevic-

18.
Noriu ir aš pasidalinti savo mintimis ir išgyvenimais ir gal kam nors bus gera pamoka, kad nereikia pasiduoti ir kovoti del saves ir neleisti kad kas nors žemintų ir niekintų, skaudintų ir nesijausti nepilnaverčiu žmogumi. Aš visa savo išgyventą gyvenimą kovoju su savo tokiais jausmais. Esu isispraudus į rėmus, suvaržyta, bijanti visko gyvenime, nemylinti savęs. Nevertinu tai, ką man gyvenimas duoda, daug kompleksuoju, todėl ir vaikštau susikuprinus, nepasitikinti savim .…. O kaip jų nebus, jei nuo vaikystės teko patirti patyčias, kas netingėjo šaipėsi, stumdė, užgauliojo visaip, dabar aš pati to bijau. Būvau stipri viduje ir viską ištvėriau, baigiau mokslus, išėjau mokytis kitur, truputį tapau drąsesnė, bet baimė visa laiką turiu su savim. Darbas išmokė mane būti stipria ir nebijoti pastovėti už save ir pasakyti tai, ką galvoju ir nesileisti žeminama. Atrodo, kad gyvenimas klostosi truputį geriau, atsiranda žmogus, kuris, manau yra skirtas mano gyvenime, pasirodo kad ne ir įskaudino mane taip kad kartais pagalvoju, kad nenoriu gyventi. Ir pagalvoju ką blogo padariau, kad taip su manim vyksta ir jaustis neverta laimingo gyvenimo …. Dažniausiai klausiu savęs: kodėl man taip ? Kodėl mano toks likimas?
Aš visa laiką klausdavau savęs ir negalėdavau atsakyti į tai. Bet tai dabar galiu atsakyti – gyvenimas duoda tokius išbandymus, kuriuos gali ištverti ir tapti dar stipresne kaip žmogus. Taip tampu su kiekvienu smugiu stipresne ir žiūriu į pasauli kitaip… Norint būti laimingesne reikia pradėti nuo savęs, keisti, pamilti save ir laimingesne būsiu…. Ir visos mano svajones po truputį išsipildys…
-Vaida Jelinskaite-

19.
…Stebiu žmones aplink… Kasdien išgirstu: Laimės nėra… Aš esu labai nelaiminga… Žinot, kas gimsta mano galvoje? Mintis, kuri tuksena… Tuksena garsiau… Ir dar garsiau… Ir… Darrrrrr garsiauuuuu!!!…. Norisi garsiai paklausti: O ką tu darai, kad būtum laiminga? Kiek įdedi pastangų į visa tai? Ką aukoji vardant to, kad turėtum teigiamas emocijas? Norėtum, kad aš tave paguosčiau ir pasakyčiau: Laimė ateis pas tave, tik reikia mokėti laukti… Melas!!! Turi eiti ir ją pasiimti pati!!! Tai nėra maistas, kurį galėtum užsisakyti į namus… Bet… Taip, iš dalies, tai daugybės igridientų mišinys… Matai, Mieloji… Laimė- tai tavo emocinė būsena… Mes laimingos tuomet, kaip esame reikalingos… Reikalinga = mylima + laukiama… Viskas yra labai paprasta… Net paprasčiau, nei atrodo… Nori būti išgirsta- klausyk šalia esančių… Nori būti reikalinga – parodyk, kokie reikalingi tau kiti… Nori būti mylima – pradėk mylėti, kas yra aplink tave… Įdėk savęs ne 10% ar 50%, o visą save.. Būk nuoširdi sau… Atiduok save visą… Nepalik nei vieno procento savęs rezerve… Tik nuoširdžia ir tyra širdimi, turėsi Laimę.
–Ausriukas Ausra-

20.
Kartais gyvenimas padovanoja labai daug galimybių ir šansų, savo tikslams pasiekti ir juos įgyvendinti. Vaikštome nuleidę galvas ir galvojame, kad tai ne mums. Netiesa. Viskas duota mums – sugebėkime pakelti galvas, nusišypsoti ir pasakyti – aš to vertas, aš sulaukiau ir tikrai daugiau to nepaleisiu iš savo rankų. Todėl brangieji: nusišypsokite, apkabinkite šalia esančius brangius žmones ir padovanokite sau ir kitiems paprasčiausiai gerą ir nuoširdžią būseną, kuri lydės dar daug laiko visus, prie kurių prisilietėte su nuoširdžia meile…. gerų, šiltų ir nuoširdžių emocijų!!!
–Ieva Egle-

21.
Savo artėjančio 30mečio stengiausi nesureikšminti… Nenorėjau daryti didelės šventės. Norėjau, kad tai būtų eilinė diena.
Stengiausi negalvoti apie tai, jog įkopiau į sekantį dešimtmetį ir ate ate 20tieji…
Bet vienintelis dalykas apie kurį intensyviau galvojau – dovana Sau jubiliejaus proga.
Lyg ir graži, apvali, rimta data, nebe „niolika“. Tad sugalvojau Sau pasidovanoti auksinį žiedelį, gal net su akmenuku. Juk galiu ir reikia Sau leisti dovanoti vertingas dovanas, kurios net ir po 20 metų primins Tau apie tai, kokia dėmesinga Sau tuomet buvau…
Taigi, artėjant gimtadieniui ieškojau žiedelio… bet netikėtai, likus visai nedaug iki mano dienos, aš interneto platybėse išvydau šį gražuolį vardu „Džentelmenas“ ❗️
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio Aš dar turbūt niekada nejaučiau nieko panašaus žaisliukui… Skamba keistai.
Apie nieką daugiau negalvodama, aš meškį užsisakiau. Man neberūpėjo jokie auksiniai žiedai, man rūpėjo šis mažas, su meile padarytas džentelmenas.
Šiomis dienomis jis sėdi matomoje, geroje vietoje. Užtenka man į jį pažiūrėti, kai iškart nurimstu, nusišypsau, kažkaip miela ir gera pasidaro. Visada imuosi jį į keliones.
Paimti jį į rankas gali tik mano patys artmiausi, mylimiausi žmonės. Visi kiti gali grožėtis juo per atstumą
Kodėl norėjau pasidalinti šia mano gyvenimo istorija?
Todėl, kad maži, atrodo paprasti dalykai, gali būti labiau svarbūs mūsų vidinei būsenai negu brangenybės.
Kiekvienas atras savo „brangenybę“.
Manoji – meškis.
P.S. Sutelkus visą savo dėmesį tik į mažą žaisliuką, aš netikėtai gavau dovanų nuo savo mylimos mamytės žiedelį. O nuo savo mylimų draugių – mano svajonių grandinėlę su akmenuku…
Didžios svajonės pildosi, kai tik savo dėmesį perkeli pirmiausia į mažesnius dalykus. Svajokite, atraskite, vertinkite
–Karina Pa-

22.
kodėl reikia valdyti emocijas?? ne paslaptis, kad santykyje su kitu, mes geriau pažįstame save. Mano dveji santykiai buvo atradimų ir praradimų mišinys, bet svarbiausia, ką supratau, kad man sunkiai sekasi valdyti emocijas, dėl ko sulaukdavau LABAI daug priekaištų. O gal man tai per ilgą laiką tiesiog įteigė? Nes jie, vyrai, racionalios asmenybės, vertina dalykus iš savo prizmės. O aš, moteris, emocijų gumulėlis, kuriam dabar sunku suprasti, ar laikyti ašaras, ar leisti joms kartais potvyniais tekėti? (čia apie emocijas apskritai) galbūt Jūs irgi susidūrėte su panašiais dalykais.
–Gabrielė Žlibinaitė-

23.
Rašymas – tarsi meditacija. Juk rašydamas gali daugiau išsakyti. Yra laiškų rašymo terapija, kurią išbandžiau. Tai kai rašai laišką, bet jo neišsiunti adresatui. Rašai ir lieji visas savo emocijas, kad ir kokios jos bebūtų. Po to ateina palengvėjimas ir supratimas. Rašymas padeda planuoti dieną. Pasiėmiau užrašų knygelę ir pradėjau planuoti visą dieną. Tai dariau ryte, bet chaoso nepadėjo sumažinti. Tai vyko keletą dienų, kol nusprendžiau pabandyti planuoti iš vakaro. Nutariau pabandyti ir sau pasakiau, kad duodu vieną mėnesį ir po mėnesio padarysiu išvadas. Pradžioje planai per dieną buvo dideli, bet pamačiau, kad daug reikalingo laiko iššvaistau. Pasilikau prie šešių darbų per dieną ir palikau laiko nenumatytiems atvejams. Ir taip raštu planuoju savo kiekvieną dieną iš vakaro. Planavimas raštu padeda išvengti chaoso: ar viską padariau, kad tik nepamirščiau. Ir būna taip, kad po kiek laiko noras išsipildo. Vau… Šaunu… Šaltas protas sako, kad tas tavo noras buvo parašytas prieš kelias savaites tavo plane, kurio tuo metu nepadariau. Vau…
-Jurgita Siaurusaityte-

24.
Mielosios, pamenate, animacinį filmą „Kung Fu Panda III“? Kai Panda Po gavo užduotį iš savo mokytojo ir išsigando, kad negalės jos įvykdyti, kad dar nėra tam pasiruošęs, kad paprasčiausiais jis to dar NEMOKA? Pamenate, kaip jis priešinosi? Meistras Šifu tada jam pasakė: tu niekada netapsi geresniu negu esi, jei darysi tik tai, ką moki“. Nuo tada šie žodžiai dažnai skamba mano galvoje. Aš kasdien sau primenu, kad turiu daryti tai, ko nemoku, aš privalau išbandyti tai, kas man atrodo baisu ar net neįmanoma. Tik tokiu būdu užgrūdinsiu save. Ir tik taip žingsnis po žingsnio eisiu pirmyn. Taigi nebijokime to, ko nežinome! Nebijokime, ko nemokame! Klyskime, ir per klaidas pažinkime save! Būkime drąsios ir eikime pirmyn! Ir pabaigai meistro Ugvėjau (Kung Fu Panda I) žodžiai: likimas dažniausiai mūsų laukia tame kelyje, kurio vengiame
–Aiste Daugele-

25.
….nedirbi su savimi dėl jokio vyro. Dirbi su savimi dėl savęs. Jeigu darai kažką, kad jam su tavimi būtų geriau, tai nedarai dėl kitų žmonių, tik darai dėl savęs – nes dėl to tau yra geriau. Nes tu turi geresnius santykius. Nes dėka to, ką keiti savyje, tampi daugiau patrauklesnė visais atžvilgiais. Net jeigu vyras to neįvertins, su kuriuo esi dabar, tai įvertins tas, su kuriuo dar būsi. Tada pažvelgsi į jo akis ir pamatysi tylią padėką už kiekvieną valandą, kurią paaukojai sau. Mylėkite ir būkite mylimos!
–Violeta Stacevic-

26.
Metams bėgant įgijame neįkainojamos gyvenimo patirties… Taigi supratau štai ką: Vertink tuos žmones, su kuriais kaukė nebereikalinga. Žmones, kuriems, gali plačiai atverti savo sielos duris… Kurie tau visada ir bet kokioje situacijoje pasakys: „Aš visada tave priimsiu ir išklausysiu…“. Vertink tuos, kurių rankos gali sušildyti tave net pačią žvarbiausią žiemą. Kurie gali sušildyti tave, net jei tavo širdyje pūga… Kurie tau yra brangūs ne savo išvaizda, o sielos grožiu. Kurie į bet kokią tave ištiktą bėdą žiūrės be jokios baimės, o tuo tarpu kiti nusisuks nuo tavęs ar net pasmerks. Vertink tą, kuris išties tau pagalbos ranką, kai kiti tiesiog žadės padėti. Pamiršk tuos, kurių branginti nereikėtų. Mes visi kažkur būname neteisūs… Visi išgyvename džiaugsmo ir nerimo periodus… Ir būtent tokiomis desperatiškomis akimirkomis mums yra reikalingas tas žmogus. Tegul žmonės vertina tave taip, kaip ir tu vertini juos, kad į tavo gyvenimą įžengė kaip Dievo siųsti…
-Violeta Stacevic-

27.
Apie klausos triukus…
Kai iš mažos riestanosės pūstažandės mergytės ėmiau virsti panele, toli gražu ne visi kūno bei veido pokyčiai kėlė džiaugsmą. Daugiausiai karčių žodžių, ašarų bei pykčio teko nosiai. Ką ten jai – pykau ant viso pasaulio, tėvų bei savęs, niekaip negalėdama susitaikyti su tuo, kad tokia svarbi, veido ir dėmesio centre esanti mano dalis nepanaši į tą, kuri vaizduotėje atitiko gražios nosies sampratą. Keli bendraamžių komentarai bei pastebėjimai tik dar labiau sustiprino nepilnavertiškumo jausmą, o artimųjų raminantys pokalbiai sukeldavo atvirkštinę reakciją – jie juk artimieji, tik iš gailesčio taip kalba… Liko viena išeitis – pažadas sau- užaugus susitaupyti pinigų ir pasidaryti nosies plastinę operaciją. Tuo tarpu manęs laukė ne vieni savęs gailėjimo ir pykčio sklidini metai… Ilgainiui nosis pasidarė vis mažiau ir mažiau svarbi, užleisdama vietą kitiems kur kas įdomesniems dalykams, o kai kuriomis akimirkomis ji net ėmė man patikti, tad operacija prarado savo aktualumą…
Vis tik didįjį perversmą manyje sukėlė vieno žmogaus klausimas: o tu ar žinai, kokį įdomų ir išraiškingą turi profilį? Akimirksniu viskas apsivertė, minusas tapo pliusu. Aiškiai ir visam laikui. Ilgai sukau galvą, kodėl taip tvirtai patikėjau šiais vos pažįstamo žmogaus žodžiais, jei anksčiau negirdėdavau bičiulių ar mylimojo komplimentų? Ir kodėl vaikystėje išgirdau ilgai lydėjusias bendraamžių pašaipas, o mamos argumentai niekaip manęs nepasiekdavo? Atsakymo ilgai neradau, kol galiausiai supratau vieną paprastą, bet labai svarbų dalyką – MES IŠGIRSTAM TAI, KĄ JAU IR TAIP ŽINOM. Kitų žmonių žodžiai mus paliečia tik tiek, kiek atitinka tuo metu mūsų viduje gyvenančią tiesą. Kai nemyli savęs, pernelyg kritikuoji ir baudi – girdi tik tai, kas dar labiau patvirtina tavo mintis, ir atvirkščiai – gyvenant santarvėje su savimi – dar porciją palaikymo gauni iš aplinkos. Labai jautri ar skausminga reakcija į tam tikrus komentarus, kritiką ar pastebėjimus atskleidžia mūsų pačių požiūrį, atidengia sergančias asmenybės vietas, o GIJIMAS, ATSIRANDANTI TAIKA VIDUJE KEISTAI ATSISPINDI KLAUSOS TRIUKAIS – KANDŽIŲ, ĮŽEISTI GALINČIŲ ŽODŽIŲ MES TIESIOG NEBEGIRDIM, BET LABAI AIŠKIAI IŠGIRSTAM PALAIKANČIUS IR ĮKVEPIANČIUS 🙂

P.S. esu realistė, todėl ir šiandien negalvoju, kad nosis – vienas gražiausių mano bruožų, tačiau tai netrukdo būti laimingai, o jei turėčiau plastinei nosies operacijai reikiamą pinigų sumą – nedvejodama išleisčiau ją tolimai kelionei 🙂
Su meile,

-Ausra Sirutiene Oreige-

27.
Pas mus vėlyvas rytas, dar tik 11 val., sėdžiu ir klausiu savęs, ko trūksta iki pilnos laimės, mano asmeninės laimės ? Nueiti į grožio saloną, nusipirkti naujų daiktų ar prisivalgyti skanaus maisto kokiam nors restorane, ar galbūt prie televizoriaus? Taip, tai laimė, bet ji tokia tuščia ir trumpalaikė. Kuo daugiau žmogus nelaimingas, tuo dažniau tos tuščios laimės jam reikia, bet sulyg pasibagusia grožio procedūra ar čipsu pakeliu baigiasi ir laimė, tada mes ieškome būdu kaip vėl tapti laimingomis… Nesuprasdamos, kad visa tai tik tuštybių mugė.
Laimė prasideda nuo mūsų vidaus, pokyčių, tobulėjimo ir siekimo to, kas atrodo neįmanoma. Tuštybių mugė mano gyvenime tesiasi gana ilgai. Todėl ikvėpta visų Jūsų aš jaučiuosi gyva ir norinti gyventi ne tik dėl vyro, vaikų, mamos ir visų kitų, bet ir dėl savęs. Todėl šiandien pat eisiu ir padarysiu tai, ko norėjau visada. Niekas to turbut nežino – norėjau piešti. Niekada to nesimokiau, išskyrus mokykloje, niekada to nedariau po to, kai suaugau, o dabar noriu drobės, akrilinių dažų, molberto ir daug teptukų. Ir nesvarbu kad kai kas pagalvos kad aš išprotėjau, bet man svarbu būti savimi, svarbu būti GYVA MOTERIM!!!
Nieko nelaukite eikite ir darykite tai, kas Jums patinka – Dabar!!!
-Laura Aleksandraviciene-

28.
Mano kiekvieno sekmadienio mažytis ritualas.

• Gėlės Visada nusiperku sau puokštę gėlyčių. Kievieną sykį vis kitokias, pagal nuotaiką ☺ ar norisi švelnumo, ar ryškumo, energijos.. kaip priminimą, jog esu moteris. Ir taip darau jau virš metų.
• Nusiperku kruasaną su šokoladu.. mmm.. Visada, tik grįžus iš parduotuvės, pasitaisau sau skanios arbatos, kurią geriu iš porcelianinio puodelio, kuris taip pat primena man apie trapumą, švelnumą.. ir su malonumu suvalgau

Atrodo vos matomas ritualas, bet kuo jų daugiau vis įvairių, tuo sieloje ramiau
-Karina Pa-

29.
Reikėjo daug laiko, skausmo, liūdesio, daug kartų suklysti skaudinant artimus, gailėtis, reikėjo netekti, reikėjo prarasti ir vėl atrasti. Ir visa tai tam, kad suprasti gyvenimo trapumą… Kad suprasti, kokia brangi ir svarbi ši akimirka, kokie stiprūs ir kartu trapūs šie žodžiai: gyvenimas, meilė, šeima, amžinai, niekada ir visi tie, kuriuos išgirdusios pasijuntame saugios.
Nesvarbu, kad nėra saulės, nesvarbu, kad šiandien lyja, kad būna akimirkų, kuomet viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi… Nesilygiuokite į visuomenės sukurtus “grožio” standartus, nekankinkite savęs dėl to.
Žinote kokia Moteris gražiausia? Gyva Moteris – mylinti save ir aplinkinius, mylinti gyvenimą, tikinti ir pasitikinti savimi, svajojanti, siekianti, mokanti džiaugtis kiekviena smulkmena ir akimirka (juk iš šių dalelyčių susideda visas mūsų gyvenimas), o svarbiausia – besišypsanti!
Kodėl dalinuosi savo patirtimi ir mintimis su Jumis? Nes žinau, kaip skauda… Nes gaila dienų, praleistų nesidžiaugiant, praleistų liūdint, graužiant save, keikiant likimą ir Visatą. Nekartokit Jūs šių klaidų… Džiaukitės gyvenimu! Nesiekite išgalvoto “tobulumo”… Nekankinkite savęs. Ir nesvarbu, ką žmonės pagalvos. Bus tokių, kurie nesupras ir nusisuks, teis… Klausykite širdies! Žydėkite ir pamatysite, kaip greit gyvenime pražys pavasaris.
NUSIŠYPSOKITE IR PIRMYN – MYLĖTI GYVENIMĄ!
-Ieva Riaubaitė- 

30.
Apie mažų žingsnelių meną…
Parašyti šį tekstą paskatino kai kurių grupės moterų komentarai. Išmintingi ir įdomūs komentarai…
Prie Jūsų šaunaus būrelio prisijungiau jausdama, kad galiu kažkam padėti. Ne pamokymais (nors, patikėkit, kartais labai knieti tai daryti – puikybės ir tuštybės kiekvienoje mūsų esama :), o savo išgyvenimų pasidalijimais. Nesijaučiu žinanti daugiau, nei dauguma Jūsų, tiesiog esu sėkmingai nuėjusi labai netrumpą ir labai nelengvą kelią savęs link. Galvoju, gal kuri skaitydama mano tekstus atpažins save ar tam tikrą situaciją, gal ras peno apmąstymams ar kažką naudingo įskaitys tarp eilučių ?…o gal tiesiog pasijaus geriau ar nusijuoks…
Tenka pripažinti, kad šiandien vargiai būčiau tokia laiminga, kokia esu, be sutiktų ypatingų žmonių, jų ištartų žodžių ar parodytos krypties. Labai vertinu tai, ką iš jų pasiėmiau. Žinau ir tai, kad NE JIE MANE MOKĖ, BET AŠ MOKIAUSI IŠ JŲ.
JUOS SUTIKAU, ATPAŽINAU IR IŠGIRDAU JAU PATI ŠIEK TIEK ĮVALDŽIUSI MAŽŲ ŽINGSNELIŲ MENĄ, NUĖJUSI ILGĄ KLAIDŲ, ABEJONIŲ IR ATRADIMŲ KELIĄ.
Kitu atveju būčiau buvusi kurčia net jei jie jėga būtų brovęsi per duris, siūlydami man savo pagalbą 🙂 Taigi, manau, kad KOL NEBŪSIME TIKRAI PASIRUOŠUSIOS KEISTIS IR NIEKO DORO NEIŠMOKUSIOS IŠ SAVO KLAIDŲ– NEPADĖS JOKIE KITŲ PATARIMAI, o skambūs šūkiai: mylėk save, pasitikėk savimi, būk laiminga, gyvenk čia ir dabar – turės tik akimirkos grožį.
Pati išgyvenau labai skausmingą patirtį, kai niekas negalėjo padėti artimam žmogui – bet kokie žodžiai, pastebėjimai ar pokalbiai baigdavosi gynyba, kaltų ieškojimu ir savęs gailėjimu… taigi – būna atvejų, kai negelbsti niekas, nes ŽMOGUS PASIRENKA BŪTI NELAIMINGU (nors to nepripažįsta).
Jam PATOGIAU TOKIU BŪTI, NEI PRISIIMTI ATSAKOMYBĘ BEI KANTRIAI, MAŽAIS ŽINGSNELIAIS ATRASTI SAVYJE LAIMĘ…
Juk neužtenka sau paliepti, kad taptum pasitikinčia – tenka išsiaiškinti kas tau yra pasitikėjimas savimi ir kiek jis tau svarbus, ką dėl jo pasiruošusi aukoti, kokios savybės trukdo tokia būti, kokia jų kilmė, gal tada ieškoti būdų paleisti tas patirtis, kurios vertė tave pasijausti nepilnaverte …Žodžiu, tenka imtis viso šio reikalo iš esmės – žingsnelis po žingsnelio. Neatmetant galimybės, kad.
TAVO PASIRINKIMAI GALI BŪTI NE VISAI TINKAMI AR VEIKSMINGI… bei to, kad TU BET KADA GALI *ATKRISTI* IR TEKS VĖL VISKĄ PRADĖTI NUO PRADŽIŲ…
Laimės piliulės nėra, kaip ir vieno stebuklingo recepto… Gijime sunkiausia pradžia, nes veikiausiai tada niekas padėti negali – stiprybę turi atrasti savyje. Kai įveiki šį etapą – pagerėja ir klausa, ir matymas 🙂 tada jau ir iš kitų klaidų gali pasimokyti 🙂 ir mokytojus atrasti…
Su meile
-Ausra Sirutiene Oreige-

31.

Kiekvienas iš mūsų turi savo suoliuką. Net ne vieną. Turime tokias vietas, į kurias norime sugrįžti, net jei atmintis pažadina mumyse ilgesį. Vietos, kurios pasakoja mūsų istoriją. Nuostabias akimirkas su tais, su kuriais kažkada buvome artimi. Tai mūsų vaikystės kiemai, mūsų tėvų ir senelių namai, pirmi bučiniai, pasivaikščiojimai, pažadai, išpažintys, nusivylimai, išsiskyrimų kartėlis. Tai dainos, kurių klausėmės kartu, žodžiai, kurių nenorime pamiršti. Mano suoliukas – mano gimtajame kaime, kur iki šiol gyvenu. Atsisėdus ant jo šalia namų, kur aplinka per tiek metų yra pasikeitusi… Aš mintimis grįžtu į vaikystę ir paauglystę… Bandau atgaminti prisiminimus, pojūčius, kvapus, gamtos tolius…. Užsimerkiu ir įsivaizuoju, kad vietoj dabartinio statomo namų kvartalo, čia kažkada buvo laukai ir pievos.. ir kaip aš braidžiau po jas… Širdį suspaudžia neapsakoma nostalija, bet tuo pačiu pasidaro taip gera ir šilta sieloje…
-Violeta Stacevic-

32.
Šią širdelę gavau dovanų nuo savo draugių. Pirma mano mintis buvo: „Nejaugi aš kažką čia rašysiu…“. Tačiau grįžus namo, po kelių dienų, aš užrašiau „Šiandien yra gera diena“ ☀️ir pakabinau širdelę prieš savo lovą, kad kaskart prabudus perskaityčiau, kokia gi yra gera diena. Tuo metu aš skaičiau knygas ir klausiausi psichologų apie tai, kaip pamilti save. Tad po kelių mėnesių ant širdelės užrašiau „Aš myliu save“. Kiekvieną dieną skaičiau prabusdama, praeidama pro šalį, kartodama tai stovint prieš veidrodį. Galiu pasakyti, kad pamilti save – tikrai sunkus procesas… Juolab sakyti tai, žiūrint sau į akis. Bet, po kelių mėnesių darbo su savimi, aš jaučiausi jau pakankamai save mylinti ir pagalvojau: „Kaip gi egoistiška mylėti tik save“, tad ant širdelės iškart atsirado užrašas „Aš myliu“ ❤️ Šis užrašas yra daug platesnis, apimantis viską ir visus. Šiuo momentu aš mokausi mylėti ir, manau, jog būtent „Aš myliu“ liks visam ant širdutės, kadangi stipresnio ir reikalingesnio pasakymo jau negali būti.
Mylėkite ir gyvenimas Jus pamils.
-Karina Pa-

33.
Mes vis norime būti mylimos, laimingos, daugiau šypsotis, atsisakyti neigiamų minčių. Vis norime… Vieną žavingą akimirką sustojau ir tariau sau: „Nebenoriu neigiamų minčių“. Tuo metu skaičiau knygą ir radau būdą. Dienos pabaigoje reikia užrašyti tris gerus įvykusius dalykus. Tai gali būti įvykis, emocija, jausmas. Tai turi tęsti šimtą dienų. Galvojau, kad tai bus labai lengva, bet… Labai klydau. Pirmąsias dienas buvo labai sunku sau surasti tuos tris gerus įvykius. Tai siutino… Nervino… Bet nepasidaviau. Pirmosiomis dienomis užrašiau gerus įvykius. Po kelių dienų atsirado geri jausmai. Vau… Atradau emociją. Jėga… Pajutau, kad vietoj susiraukusio veido mimikos, atsirado šypsena. Jėga…
-Jurgita Siaurusaityte-

34.
Kelias paskutines dienas vis girdžiu kaip yra blogai…blogai Lietuvoje: dideli mokesčiai; bedarbystės augimas; bankuose palūkanų kilimas; nesąmoninė politinė sistema; mokykloje mokytojų ar darželiuose auklyčių požiūris į vaikų auklėjimą; galiausiai žudomų vaikų naujienos. Iš tiesų skamba tikrai ne pozityviai ar gražiai, o kaip tik skaudžiai ir liūdnai, tuo labiau kai myli savo šalį noras yra, kad Joje būtų kuo geriau ir smagiau gyventi. Tik va… kad kiekvienoje šalyje yra minusų, tik didžiausias realiai skirtumas yra ne sistemose, o žmonėse, žmonėse ir jų požiūryje bei skleidžiamoje informacijoje apie save, apie savo aplinką. Be abejo nėra žmogaus, kuris norėjo tokių augančių kainų, kuris norėjo būti išmestas iš darbo, kuris norėjo, kad jo šešiametis grįžęs iš darželio dalindamasis dienos naujienomis pasisakytų jog telefone stebėjo pornografiją, ar kad kas savaitę būtų girdima informaciją, kad yra žudomi vaikai.
Tačiau dauguma gal pavadins mane naivia ir per daug pozityvia, kad reikia realiai žiūrėti į esamą situaciją, bet manau, jog jei mažiau bus kreipiama į tai kas yra blogai, bus mažiau pritraukiamos blogybės. Labai daug priklauso nuo mąstymo, teigiamo mąstymo. Taip, tiesa reikia žiūrėti realiai! Ir žiūriu realiai, realiai, keliuos ir einu, o ne zyziu. Geriau padalinsiu kitiems šypseną. Kas man už tai? Ogi nieko, už tai smagiau. Smagiau, kad gal kažkam atsiras drąsos ir nesvarbu kam, tiesiog drąsos.
Gyvenimas vienas ir jis tavo. Pasirinkimai priklauso nuo tavęs. Tai tu keiskis, jei kažkas nepatinka. Ir gal atrodau kitokia ar nesuprantama, tačiau laiminga. Laiminga, kad šiuo metu Lietuvoje! Laiminga, kad aplink mane sukasi sėkmingi, mylimi bei mylintys žmonės ir jie galiausiai sveiki. Va… Lietuvoje galima pamatyti nuostabią žiemą: saulė šviečia, žaižaruoja prisnigtas sniegas, o horizonte matomas būrelis laisvai bėgiojančių stirnų. Tad įžvelkime bent kažkur grožį ir kalbėkimės, kalbėkimės, kad galėtume augti ir tobulėti. Taip ir prasideda meilė sau :).
-Urtė Aleksandravičiūtė-

35.
Leisk sau būti nustebintai. Nėra jokios prasmės užsidaryti. Atsiverk nežinomybei. Mėgaukis akimirka. Imk iš šiandieninės dienos kuo daugiau. Bandyk, nes vėliau liks tik gailestis sau pačiai. Jei ne dabar, tai kada? Susiimk. Atsikelk ir judėk į priekį. Veidą papuošk šypsena. Esi tik TU ir TAVO gyvenimas. Netaupyk jo.
-Violeta Stacevic-

36.
Rytas…. Puodelis šiltos kavos… Gabalėlis šokolado… ir daugybė minčių galvoje… Hm… Kiekviena iš mūsų kartais susimąstome apie savo gyvenimo laiką… Tuomet sakome: Laikas prabėgo… Laikas brangus… Iššvaisčiau savo laiką… Neturiu laiko… Laikas sustojo… Žinai, Brangioji… Priklausomai nuo asmeninės patirties ir išgyvenamos situacijos, mes laiką suvokiame savaip, tačiau kiekviena anksčiau ar vėliau pajaučiame jo vertę, trapumą ir laikinumą…. Atrodo prasmės ieškojimas yra dar sudėtingesnis dalykas nei pats laikas… Man padeda tokia gudrybė… Nujausdama, kad kai kurie dalykai kuriuos šiandien taip vertinu, darbai, kuriuos susirūpinusiu ir rimtu veidu šiandien atlieku – vėliau gali pasirodyti nei tokie svarbūs, nei labai reikalingi… Kartais savęs paklausiu: Jei žvelgčiau seno, mirštančio ligonio akimis, kaip tuomet atrodytų mano atliekamas darbas, ar šiandieninė jo prasmė išliktų? Jei užčiuopiu kokią nors išliekamają vertę, tuomet žinau, kad pasirinkau teisingai… Susidūrus su sunkumais, mėgstu guostis sakydama „viskas praeina“… Dar galėčiau sakyti „viskas praeina, bet lieka prasmė“ Prasmė – gali atsispindėti pasaulyje, kaip sukurtas meno kūrinys, pastatyta šventykla, užaugintas vaikas, parašyta knyga, pasodintas sodas… Ji gali atsispindėti sieloje – kaip mylėtas, paguostas, sustiprintas žmogus… Ar tapti mūsų protinių pastangų vaisiumi – kaip atrastas visatos dėsnis, idėja… Iš tiesų ne taip jau svarbu ar tobulėsime dvasiškai ar kursime kažką pasaulyje, svarbiausia – pats judėjimas, kurio rezultatas yra išmokimas, sielos transformacija, keičiantis mane ir pasaulį didesnės harmonijos, vientisumo, naujų galimybių link… Kurti save ir pasaulį aplink save, išties skamba dieviškai ir prasmingai…. Būtent mūsų vidiniame pasaulyje slypi visos galimybės, leidžiančios valdyti savo laiką… Ar išnaudoji visą savo potencialą ir galimybes? Ar idėjai visas savo pastangas kuriant prasmingą laiką? Juk kaip Biblijoje sakoma, nežinai nei dienos nei valandos, kada tavo laikas baigsis, o tikėjimas, kad dar negreitai – tik dar viena iliuzija, pateisinanti mūsų tinginystę…. Peršasi išvada – su laiku geriau bendradarbiauti, kad turėtume jo, nei per daug, nei per mažai ir atsakingai, prasmingai jį sugebėtume išleisti… Laiko nepriversi bėgti, kaip jis tegali eiti…
-Ausriukas Ausra-

37.
Ilgą laiką pykau už tylą, nors vienu metu ji tikrai man patiko. Ji padeda sudėlioti mintis, susikaupti, pasiruošti kitam gyvenimo etapui, nusiraminti.. Nors tylėti tikrai nėra lengva, kai daug dalykų, kurie traukia dėmesį, bet suprasti save man šiuo metu svarbiausia.. Galiausiai supratau – tylą gydo ne tik muzika, mėgiamas užsiėmimas. Tyla padeda suprasti, kas yra svarbu ištikrųjų. Tyla išfiltruoja žmones, kurie yra svarbūs, ir kuriem svarbi esi Tu.
-Jovita Stuogyte-

38.
Kartais turi nusisukti nuo dabarties tam, kad ateitis būtų geresnė nei šiandiena… Būk drąsi darydama pasirinkimus, kurk didžias svajones, planuok savo ateitį, nes plaukimas pasroviui – tai tik laiko gaišimas… Visada šypsokis – juk tai vitamino C dozė + šypsena – tavo vidinio pasaulio atspindys 🙂 Šypsena nieko nekainuoja, bet daug ką paperka… Pirmyn eik tik aukštai pakėlus galvą + pasitempusi + užtikrinta. Dauguma taip ir trypčioja vietoje, bijodamos bandyti ir klysti… Tik bandydamos kuriame sau galimybes… Nebūk tokia, kaip visos, spindėk vidumi ir nebūk supuvus… Ir nepamiršk… Atimti sparnų skraidyti – negali niekas… Tik tu pati sprendi – ar kilti aukštai, ar taip ir neskristi…
–Ausriukas Ausra-

Dėkui už jūsų nuomonę!

Beje, nepamirškite užsisakyti nemokamą elektroninį žurnalą „Gyvos moterys”! Rezervuok SAVO žurnalą čia: