Susisiekite su mumis

Visatos paslaptys netrukus bus tavo! (Markas Mansonas)

48
Komentarai

Retai surandu internete gerą straipsnį, bet man pavyko aptikti perliuką – kurį parašė legendinės knygos „Subtilus menas nekrušti sau proto“ autorius. Nusprendžiau pasidalinti su jumis šiuo stebuklingu straipsniu. Ilgai negalvodamas pasakiau asistentei: Joana, ar gali susisiekti su Marku Mansonu? Paprašykime leidimo išversti šį straipsnį į lietuvių kalbą.

Netrukus gavome atsakymą:

Taigi, dalinuosi lietuviška straipsnio versija!!! Straipsnis ilgas, tačiau jis peržengs daugybės žmonių standartiško mąstymo ribas… Bus įdomu 😉

Trys didžiausi gyvenimo paradoksai. (Mark Manson)

Gyvenime mes dažnai susiduriame su pralaimėjimu. Nors sakome sau, kad turėtume pasimėgauti gyvenimu, tačiau nuėję į vakarėlį svajojame, kaip būtų buvę gera leisti laiką namuose apsikabinus picą, bet jeigu būtume neėję į vakarėlį, po 13 kąsnių picos jūs kaltintumėte save dėl to, kad nenuėjote į vakarėlį… Prieštaravimas vejasi prieštaravimą.

Kai esame vieniši, svajojame susitikti su kuo nors ypatingu, bet sukūrę santykius, svajojame apie tai, kaip gera būtų, jeigu būtume vieniši… Todėl mes prakišame. Mūsų neįmanoma patenkinti. Turime per daug prieštaringų poreikių ir troškimų. Tikras stebuklas, kad dar sugebame nusišluostyti užpakalį

Savo knygoje Subtilus menas nekrušti sau proto esu rašęs, kad gyvenimas yra nesibaigianti problemų eilė vienos problemos sprendimas sukuria dar vieną problemą. Visi tai patiriame. Uždirbę didelius pinigus, vietoj ramybės gauname nerimą dėl to, kad galime juos prarasti. Radę partnerį tikimės atsikratyti nepilnavertiškumo, bet kažkodėl jaučiamės taip, lyg neatitiktume partnerio reikalavimų. Visos šios mintys pažadina tokio pobūdžio klausimus kaip: kas geriau vienatvė ar buvimas su kitu žmogumi? Kiek suvalgyti picos, kad po to savęs nekaltinčiau dėl to, kad suvalgiau per daug? Ar mes pasmerkti kančiai, ar visgi įmanoma tapti laimingu žmogumi?

Atsakymas į šiuos klausimus yra TAIP! Mes galime būti patenkinti! Tačiau tai nėra paprasta. Norėdami suprasti, kodėl esame nuolat nepatenkinti pasauliu ir savimi, turime suprasti pagrindinius psichologinius principus, kaip, tarkime, termostatus.

LAIMĖS KONDICIONIERIUS ARBA VISATOS DĖSNIUS VALDANTIS TERMOSTATAS/HOMEOSTAZĖ

Tikėtina, kad retai mąstai apie termostatus. Jei mąstai, tikriausiai tik todėl, kad tavo namuose yra per šalta arba per karšta. Arba, galbūt, tu dirbi biure, kuriame padėtį valdo agresyvus sniegažmogis, tikintis, kad susirinkimai bus daug produktyvesni, jei juos organizuos prakeiktoje ledinėje dėžėje, todėl suderino oro kondicionierių taip, kad būtų šalta kaip Aliaskoje. Dėl visų šių dalykų galima būtų kaltinti nuostabų išradimą: termostatą.

VISATOS PASLAPTYS NETRUKUS BUS TAVO!

Termostatai yra tik grįžtamojo ryšio mechanizmų rinkinys, skirtas išlaikyti temperatūrą nustatytose ribose. Kai per karšta, termostatas įjungia A/C ventiliatorių. Jei yra gerai arba per šalta, jis A/C ventiliatorių išjungia. Taigi kambario temperatūra tarp šių dviejų taškų šokinėja pirmyn ir atgal temperatūrai pakilus per aukštai, suveikia vienas mechanizmas, o nusileidus per žemai, suveikia kitas visada išlaikant atitinkamą temperatūrą. Tokie grįžtamojo ryšio mechanizmai užtikrina stabilią pusiausvyrą ir sukuria sudėtingus procesus reiškinį, kuris sistemų teorijoje žinomas kaip homeostazė.

Daugelis mūsų biologinių funkcijų yra homeostazinės. Jei tavo kūnas įkaista, jis išskiria prakaitą, kad atvėstų. Jeigu kūnui tampa per šalta, jis pradeda drebėti tam, kad sušiltų. Yra daug homeostazinių mechanizmų. Vieni reguliuoja alkį ir sotumą, kiti miegą ir budrumą, ir panašiai. Homeostaziniai procesai vyksta visur biologinėse ekosistemose, finansų rinkose, įmonėse ir politinėse sistemose. Šie procesai daro didžiulę įtaką mūsų pažinimo funkcijoms.

TAVO ASMENYBĖ KAIP TERMOSTATAS

Tuoj kirsiu smūgį į tavo ego… Ką pasakysi, jei pareikšiu, kad tai ką vadini „aš“ (tavo bruožai ir pasirinkimai, kurie, atrodo, išskiria tave iš visų kitų) yra sudarytas iš homeostazinių procesų?

Pavyzdžiui: ekstraversija.

Visi savo smegenyse turime mažus psichologinius termostatus, kurie teigia: „Man reikia dažniau pabūti su draugais… pala, pala, stop… užtenka, jau per daug. Dabar noriu pabūti vienas“. Kaip manai, kodėl tau kyla panašios mintys? Kas tau sako, kas „normalu“ ir kada gana, o kada ne? Mano žmona kiekvieną vakarą gali leisti laiką su draugais ir jaustis puikiai. O aš jau po dviejų vakarų imu nekęsti pasaulio ir visų jame esančių, nes desperatiškai svajoju apie namus ir šiltą sofą, kurioje manęs laukia knyga… Kodėl aš toks esu? Mano ekstraversijos termostato nustatymai yra žemesniame lygyje nei žmonos, todėl mano noras būti su žmonėmis įkaista… Įsijungia grįžtamojo ryšio mechanizmai, kurių pašaliniai efektai pasireiškia: nuovargio jausmu, irzlumu, noru, kad visus žmones primatus sunaikintų atominė katastrofa. Nežinau, galbūt tau panašiai. Galbūt tu pavargsti nuo žmonių jau po penkiolikos minučių, nes tavo termostato nustatymai yra kitokie, nes tu turėjai kitokią praeitį. Remdamasi patirtais suvokimais ir išgyvenimais, tavo pasąmonė sukūrė psichologinius grįžtamojo ryšio mechanizmus, kurie tapo tavo psichologine homeostaze. Bet tiesa yra ta, kad nėra jokio „tobulo“ skaičiaus valandų, kiek reikia būti su draugais… Kas normalu, o kas ne, nustatoma mūsų termostato, todėl nuolat šokinėjame pirmyn ir atgal priimtinumo ribose. Vieną akimirką mes pasikviečiame į svečius draugų, o kitą norime pasiųsti juos kuo toliau… Išėjus draugams pasidaro bloga nuo sėdėjimo tarp keturių sienų, todėl pasikviečiame keletą draugų. Tai nesibaigianti pasaka.  Panašiai kaip valgymas ir tuštinimasis, daugelis mūsų psichologinių išgyvenimų turi ciklinę prigimtį…

Suaugę mes pradedame jausti mūsų viduje vykstančius ciklus. Kažkokiu būdu intuityviai jaučiame kada reikia atsitraukti, o kada skirti daugiau laiko kitiems. Todėl kartais tave aplanko jausmas, kad jau atėjo laikas išstumti save iš komforto zonos arba ką nors paaukoti siekiant ilgalaikės naudos. Kodėl vis tiek lieki nepatenkintas gyvenimu? Taip yra, nes tave valdo ne tik psichologiniai troškimai. Esame linkę sukurti troškimams prasmę ir būtent dėl jos peržengiame tam tikras ribas. Tuomet iš psichologinės homeostazės išryškėja filosofinės funkcijos grįžtamojo ryšio mechanizmai, įspėjantys mus, kad savivertė išsigando kraštutinumų.

Prireiks žguto (gumos), nes mes ištempsime šią termostato metaforą virš galimybių ribos!

FILOSOFINĖS HOMEOSTAZĖS ĮTAKA

Būti žmogumi – reiškia nuolat tūnoti priešingų emocijų gniaužtuose, kasdien suderinti akivaizdžias priešingybes. Noriu to, bet man reikia ano. Šitai branginu, tačiau dievinu kitką taip pat.

– Stivenas Frajus

Mūsų biologiniai procesai paremti grįžtamojo ryšio mechanizmais. Be jų būtų sudėtinga išlaikyti sveiką balansą. Kadangi šiuos mechanizmus įtakoja psichologiniai procesai, galima būtų daryti prielaidą, kad kiekvienas iš mūsų yra pajėgus suvaldyti intelektualinius grįžtamojo ryšio mechanizmus nuolat tobulėjančias įsitikinimų sistemas, pasitenkinimą gyvenimu bei jo prasme. Iš esmės kalbame apie filosofinę pusiausvyrą, kuri leidžia valdyti sudėtingiausias įsitikinimų sistemas, padedančias išlaikyti laimės ir pasitenkinimo būseną ilgesniam laikui.

Skamba sudėtingai?

Na, taip… bet čia ir slypi įspūdingi dalykai, mano šaunuoli!

Žemiau pateikiu tris prieštaringus poreikius, lydinčius mus visą gyvenimą. Juos patiriame kaip tam tikrus paradoksus priešpriešas tam, kas mums yra svarbu. Šie paradoksai iš esmės yra universalūs, tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime pasireiškia skirtingai. Tiesiog mums tenka prie jų prisiliesti skirtinga patirtimi, norais ir įsitikinimais, todėl reikia žinoti būdus, kuriais galime išspręsti kiekvieną paradoksą.

Žinau, kad ši tema yra sudėtinga, todėl jeigu tau įsiskaudės galva, siūlau trumpam užvalgyti ledų, juk kalbame apie temperatūras, įtampas ir karštį, kuris atsiranda dėl to, kad smegenys bando apsaugoti tave nuo tokios informacijos…

KONTROLĖS PARADOKSAS: STABILUMAS PRIEŠ POKYTĮ

Sekundę pagalvok apie siaubo filmus. Baisiausios filmo akimirkos būna ne tuomet, kai piktas dėdė sužeidžia vaiką arba įvyksta susišaudymas. Baisiausia dalis, kai pagrindinis filmo herojus, būdamas tamsiame name, išgirsta bauginančius garsus, kurie sklinda kažkur iš rūsio arba paslaptingos palėpės…

Išgąstį sukelia ne matomas ekrane žiaurumas, o nežinomybė ir galimos nelaimės tikimybė. Būtent tai veda žiūrovą iš proto…

Pagrindinė žmogaus siekiamybė yra stabili ir nuspėjama aplinka. Todėl mums baimę kelia ne blogi atsitikimai, o nežinia. Jeigu įvykiai nuspėjami, tuomet atrandam jėgų juos pataisyti. Šiuo atveju kontrolė būna mūsų rankose. Tačiau, kai situacija būna nenuspėjama (kaip filmo atveju namas skendi tamsoje ir baugina girgždesys) pasijuntame taip, lyg būtume praradę kontrolę. Todėl stengiamės, kad mūsų gyvenimas būtų nuspėjamas, saugus. Mėgstame organizuoti savo gyvenimą taip, kad būtų paprasčiau, aiškiau. Kitaip kalbant, norime kontrolės. Bet kontrolė turi apgailėtiną šalutinį poveikį: padaro gyvenimą sušiktai nuobodų. Tie patys dalykai, kuriuos kartojame diena po dienos, savaitė po savaitės, iškelia dilema: ar mūsų veiksmai iš tikrųjų yra prasmingi? Galų gale, tai negali būti viskas, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tiesa? Kasdienės kelionės tuo pačiu keliu į darbą. Tos pačios ištartos frazės. Daromi tie patys dalykai. Juk turi būti kažkas daugiau? 

Staiga stabili tvarka tampa slogi. Tau pradeda trūkti oro. Atsiranda nepakeliamas poreikis išsiveržti ir padaryti ką nors drastiško ar neracionalaus užkopti į kalną, net jei turi apie 23 kilogramus viršsvorio. Iki kaulų skausmo nuspėjama aplinka verčia daryti siaubingus dalykus, todėl kyla mintis traiškyti savo vaikų „Flintstone“ vitaminus arba juos surūkyti.

Kodėl?

Dėl naujo potyrio, pokyčio.

Iš vienos pusės tu tikiesi saugumo, kontrolės, tvarkos, bet iš kitos pusės tikiesi pokyčių ir naujos patirties. Todėl nusprendi siekti naujo gyvenimo: surūkai tuos vaikų vitaminus, o po to kopi į kalną, kuriame per plauką išvengi mirties. Po to įsimyli Himalajų kalnų vedlį vardu Domino ir nusprendi nusimegzti sarį, pradedi naują gyvenimą nuostabioje Nepalo dykumoje.

Šie nauji dalykai ir Domino gražuolis tave jaudina. Pripildo žvalumo. Naujos patirtys suteikia tavo gyvenimui prasmę ir tikslą… Tau atrodo, kad atradai save. Dėkoji Dievui už tai, kad pasiryžai šiam žingsniui. Toks įspūdingas poelgių kratinys suteikia laimės. Taigi jautiesi puikiai, bet tik iki tol, kol supranti, kas įvyko. Netikėtai apsidairiusi suvoki, kad esi palūžusi, nes Nepale likai viena (Domino paliko tave dėl jaunesnės gražuolės, nepatyrusios alpinistės).

Pradedi suvokti, kad ne tik nežinai, kaip nusimegzti sarį, bet tu net nežinai, kas tas saris yra. Ar jie išvis Nepale juos nešioja? Kas žino?

Staiga tu jautiesi kaip tas žmogus iš siaubo filmo. Jautiesi pasiklydusi tamsiame name, apie kurį kalbėjome anksčiau… Todėl pavojus ir rizika vėl grįžta, ji slypi už kiekvieno kampo. Tampi pažeidžiama. Užsigeidi saugumo, stabilumo ir pažįstamos aplinkos. Supranti, kad būtent rutina ir stabilumas gali suteikti tavo gyvenimui prasmės. Viso to dėka pagaliau supranti, kas tu esi. Suvoki, kad privalai atkurti stabilumą, nes tik tai gali sugrąžinti pasitenkinimą gyvenimu…

…iki tol, kol vėl jį prarasi.

… Nes vėl norėsi naujų patirčių, tai yra naujos prasmės.

***

Taigi paradoksas yra toks, kad ir stabilumas, ir pokyčiai turi netikėtų pasekmių. Išėjus už stabilaus gyvenimo ribų, mus užplūsta neviltis, o gyvendami vien pokyčiais, jaučiamės paviršutiniškais žmonėmis… Pavyzdžiui, nauja šukuosena kelia jaudulį, tačiau dvyliktą kartą pakeista šukuosena jau tampa rutina. Taigi, kaip išspręsti šį paradoksą?

Kad išspręstume šį paradoksą, reikia vienodai siekti stabilumo ir pokyčių. Kad tai kontroliuotume, reikia palaipsniui ir išmintingai keisti savo gyvenimą. Reikia išsikelti tikslus ir siekti progresyvių pokyčių, ir ugdyti protingus įpročius. Kartu reikėtų mintyse sukurti žmogų, kuriuo nori tapti ir žengti mažus žingsnelius link to žmogaus. Be to, gerai būtų padirbėti prie disciplinos.

Akivaizdu, kad vieni žmonės sieks stabilumo labiau nei pokyčių, o kiti labiau pokyčių nei stabilumo juk žmonių termostatai nustatyti skirtingai, tačiau maža paklaida čia nėra baisus dalykas. Svarbiausia, kad kiekvienas iš mūsų nustatytų protingą balansą tarp šių dviejų vertybių (stabilumo ir naujų patirčių). Tai galima padaryti tik dirbant prie disciplinos.

PASIRINKIMO PARADOKSAS: ĮSIPAREIGOJIMAS PRIEŠ LAISVĘ

Žanas Polis Sartras buvo įdomus bičiukas genialus rašytojas. Kartą jį sugavo naciai ir devynis mėnesius laikė kalėjime. Išsilaisvinęs jis prisijungė prie prancūzų pasipriešinimo ir rizikuodamas gyvybe bandė pakenkti nacių niekšams. Patirti išgyvenimai padarė didelę įtaką jo filosofiniams darbams, susijusiems su gyvenimo prasme.

Jo nuomone, norint susikurti prasmingą gyvenimą, tu turėtum būti pasirengęs rizikuoti savo gyvybe (taip pat kovoti su bjaurybėmis naciais). Tik daugumai iš mūsų pasirinkimas dėl ko mirti yra nežmoniškai sudėtingas. Mes vengiame atsakomybės, nors būtent pasirinkimas mirti dėl kažko svarbaus suteikia mums tikrąją laisvę.

Sartras prilygino laisvę savotiškam prakeiksmui ir naštai, kurią visi nešiojasi su savimi. Jo teiginys, kad dėl laisvės reikia įsipareigoti, sukrėtė daugelį. Juk tai didžiausias iššūkis, su kuriuo kada nors yra tekę susidurti žmogui.

Rašytojas už savo kūrybą pelnė Nobelio literatūros premiją… Tačiau būdamas karšto būdo ir emocionalaus charakterio, jis nusispjovė į šį įvertinimą. Užuot atvykęs į apdovanojimų ceremoniją, jis skyrė šį laiką prancūziškoms cigaretėms… (Susikr*šk pats ir savo Nobelio premiją.)

Vieni gaudami premiją įgija daugiau laisvės, tačiau jam tikroji laisvė turėjo kitą prasmę… Neatėjęs į renginį jis įgijo savotišką laisvę.

Mes visi trokštame kažko didesnio, geresnio, tačiau, kad tai pasiektume reikia atsisakyti laisvės ir šitaip ją įgyti. Iš vienos pusės laisvė apsaugo mus nuo įsipareigojimo, iš kitos pusės be įsipareigojimo mūsų gyvenimas taptų beprasmis, o dalykai, kurių norime, būtų paviršutiniški. Ir tik atsisakant tam tikrų laisvių bei prisiimant įsipareigojimus, tikroji laisvė įgauna prasmę. Pavyzdžiui, kai įsipareigoji vienam partneriui, iš dalies atsisakai laisvės įsipareigoti kitiems žmonėms. Įsipareigojęs vienam žmogui tampi laisvas nuo antros pusės paieškų, nes santykių problema jau yra išspręsta, jau nereikia eiti į naktinius klubus, kuriuose būdavo lengviau susipažinti su potencialiais partneriais. Panašiai su verslu. Kai įsipareigoji siekti karjeros ar amato, iš esmės atsisakai savo svajonių tapti kosmonautu arba profesionaliu krepšininku, arba popiežiaus tualeto valytoju.

Laisvė turi prasmę tik tada, kai jos atsisakoma. O geriausias būdas atsisakyti laisvės yra įsipareigoti.

Tačiau ne tik laisvė gali pakišti koją, tą gali padaryti ir įsipareigojimai. Įsipareigoję per stipriai, galime pasijusti įstrigę, tarsi prarastume savo tapatybę. Kai esame per stipriai įsipareigoję, išgaruoja mūsų pasirinkimo laisvė, o be jos – pats įsipareigojimas praranda savo reikšmingumą. Atsiranda noras pačiam pasirinkti kam ir kur įsipareigoti. Taigi pradedame siekti nepriklausomybės. Nusimetę įsipareigojimus į šalį bandome atsiriboti arba išsivaduoti. Sakome: „Susikr*šk, Nobelio premija! Renkuosi savo gardžias prancūziškas cigaretes!“. Pažadiname savyje galią.

Bet po kurio laiko nerimas vėl atsiranda. Ar viskas buvo veltui? Galų gale, jei vardan laisvės atmetame visus savo įsipareigojimus, tada mūsų įsipareigojimai nieko nereiškia? Bet jei vardan įsipareigojimų atsisakome laisvės, tada mūsų laisvė nieko nereiškia? Maaaama! Padėk!

***

Kaip išspręsti paradoksą: ankstesnį paradoksą išsprendėme apjungę du kraštutinumus, todėl vienintelis būdas išspręsti šio paradokso problemą yra įsipareigoti imtis veiksmų, didinančių laisvę prisiimti įsipareigojimą ugdyti savo asmenybę. Pavyzdžiui, įsipareigojimas sportui ir savo ištvermės lavinimui suteikia daugiau žinių ir praplečia galimybes. O jeigu įsipareigoji santykiams, subrendi emociškai ir tampi asmenybe, kuriai yra lengviau siekti tikslų.

Kartais gali būti sunku iššifruoti ribą tarp augimo ir sąstingio, bet labai svarbu mokėti atpažinti skirtumą ir išspręsti šį paradoksą. Tiesa ta, kad jeigu įsipareigojame iš nevilties, toks įsipareigojimas priverčia mus susigūžti. Kai įsipareigoju įsismaginęs pažiūrėsiu 72 serialo Biuras epizodus, negaunu jokios naudos iš savo beribės laisvės. Taigi savavališkai save riboju. Tuo tarpu, jei įsipareigoju parašyti 72 komedijinės laidos epizodus, atveriu save didesnėms laisvėms, kurias suteikia mano pastangos.

SANTYKIŲ PARADOKSAS: INDIVIDUALUMAS PRIEŠ PRISITAIKYMĄ

Vaikystėje pakeičiau mokyklą. Čia sutikau naujoką – pavadinkime jį Džefu. Pirmą savaitę Džefas sekiojo mane aplinkui lyg koks sergantis šunytis. Jis darė viską, ką dariau. Stengėsi sutikti su viskuo, ką sakiau; juokėsi, kai juokiausi, nusiminė kaskart, kai nusimindavau aš ir pan. Tai tapo nepakeliama. Ilgai netrukus pradėjau nekęsti to vaikio. Kelias dienas šaipiausi iš jo kitų vaikų akivaizdoje ir sakiau, kad atsikn*stų (žinau, žinau… bet buvau keturiolikos; keturiolikmečiai yra negailestingi). Žvelgdamas atgal suprantu, jis kaip ir aš kažkada tik norėjo susirasti draugą. Jo klaida buvo ta, kad tikslo jis siekė kvailiausiu keliu. Greičiausiai manė, kad jeigu elgsis kaip aš, būsiu priverstas jį pamėgti. Galų gale, kas nemano, kad nuosavos idėjos yra pačios geriausios? Tačiau tai turėjo priešingą poveikį. Elgdamasis tiksliai kaip , jis pasiglemžė mano unikalumą. Kadangi neturėjau galimybės atskleisti savo unikalumo, viskas, ką galvojau ar dariau, tapo beprasmiška. Visa tai užkn*so mane taip, jog pasakiau jam: „Užsiimk kuo nors, mulki!“

Maždaug po metų Džefas rado užsiėmimą ir mes tapome draugais. Dabar jaučiuosi su juo unikaliu. Taigi toks yra tas santykių paradoksas mes visi norime bendrauti vieni su kitais, todėl norėdami, kad mus priimtų, mes imame mėgdžioti kitų elgesį. Toks elgesys padeda mums tapti mylimais ir reikalingais. Tačiau prisitaikę per stipriai (visiškai atsisakę savo individualios tapatybės vardan kito asmens ar grupės) prarandame supratimą, kas esame. Toks aklas atsidavimas dėl santykių padaro mums meškos paslaugą ir santykiai praranda prasmę.

Prieš keletą metų turėjau draugą, kuris savo žmoną pavertė visatos centru. Jis buvo visiškas Džefas: visur ją sekiojo. Viską darė kartu. Vyko drauge į verslo keliones, kad galėtų laukti jos viešbutyje. Supakavo jos lagaminą ir t.t.! Kas nutiko? Jis liko vienas… nes stengdamasis būti viskuo, jis tapo jos pačios šešėliu…

Todėl verta pagalvoti apie kitokį požiūrį į žmonių santykius. Pabandykime būti visiškai kitokie nei visi kiti. Tapkime priešingybėmis. Nešiokime keistas šukuosenas ir nesiprauskime. Prisijaukinkime laukinių vilkų gaują. Kalbėkime apie save trečiuoju asmeniu.

Ši desperatiška siekiamybė motyvuojama tuo, kas motyvuoja visus pasaulyje gyvenančius Džefus: troškimas jaustis svarbiu. Džefo atveju jis mėgino tai pasiekti imituodamas tą, kuriuo žavėjosi. Keistuolio individualisto atveju, asmuo siekia jaustis svarbus, kad jo su niekuo kitu negalima būtų palyginti. Atstumdamas kitus ir būdamas atstumtas kitų, toks asmuo mintyse rašo scenarijų, kad jis yra svarbus ir dėl to lieka atstumtas. O kuo labiau jį atstums, tuo daugiau žmonių atkreips į jį dėmesį ir su juo bendraus.

Tačiau keistuolis individualistas taip pat patenka į paradoksą: bandydamas būti nepanašus į kitus, jis prisitaiko prie kitų neprisitaikėlių…

(Kai neprisitaikėlis tampa kitu prisitaikymo tipu)

Kaip ir kiti filosofiniai paradoksai, tiek individualumas, tiek prisitaikymas suteikia panašių problemų. Nesvarbu, ar elgiesi kaip aplinkiniai, ar visiškai priešingai, tiesa išlieka viena: tavo gyvenimas pagrįstas aplinkiniais žmonėmis.

***

Kaip išspręsti paradoksą: kokybiskiems santykiams reikalinga trapi pusiausvyra gebėjimas susitapatinti su kažkuo, kartu sugebant išlikti savimi. Tai gebėjimas neprarasti savęs, bet kartu būti priimtam kitų. Arba, kaip rašiau vienoje iš savo knygų: „Nereikia nustoti jaudintis dėl santykių. Esmė, kad tavo nuotaika ir savijauta priklausytų ne nuo to, ką žmonės galvoja apie tave, o tik nuo tavęs paties.“

Teisingai, santykių paradoksą siūlau išspręsti priėmimo būdu priimant save (būsiu kitoks ir vis dėlto būsiu savimi) ir priimant kitus (jie bus kitokie ir vis dėlto jie bus savimi). Kalbame apie gebėjimą suvokti save kaip individą ir kaip tą, kuris prisitaiko prie santykių, per daug nesusitapatindamas su kitais.

IŠVADOS

Stabilumo ir pokyčių troškimą galime valdyti savidisciplinos pagalba. 

Įsipareigojimo ir laisvės troškimą galime valdyti per įsipareigojimą savo paties augimui.

Individualumo ir prisitaikymo troškimą galime kontroliuoti priimdami kitus bei save. 

Augimas, Disciplina ir Pripažinimas. Skamba maloniai, tiesa?

Lengviau pasakyti nei padaryti.

Atmink, kad visi šie dalykai neišsprendžia visų gyvenimo sunkumų, tačiau jie nukreipia tavo pastangas teisinga linkme.

Tai įgūdžiai, kuriuos galima išugdyti. Šie įgūdžiai turi būti treniruojami ir tobulinami, pavyzdžiui, kaip boulingo žaidimas ar juokingų ledo skulptūrų kūrimas. Galime vadinti tai – arba įgimta įtampa, kuri visada bus mumyse, arba virve, kuri driekiasi į horizonto begalybę, todėl geriausia, ką galime padaryti, tai einant ja suvaldyti pusiausvyrą.

Svarbu: jeigu tau patinka panašios temos, būtinai įsigyk šį straipsnį sukūrusio autoriaus knygą – „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto“! Kalbu ne apie spausdintą, o audio versiją! O taip, tai nuostabi knyga… Įrašyta labai gražiai. Balsas tobulas! Tik prieš pirkdamas audio knygą BŪTINAI įrašyk nuolaidos kodą „NUOSTABU“. Su kodu “NUOSTABU” knygos kaina būtų 5,99 (vietoje 9,79)! Kodas galios ribotą laiką – iki vasario 16 dienos. Parsisiųsti knygą galima čia: https://audioteka.com/lt/audiobook/subtilus-menas-nekrusti-sau-ir-kitiems-proto#bestseleris#bestseleris

(Originalus straipsnis: „Three Paradoxes“)

48 Komentarai

  1. Zita

    2020-02-06 at 20:08

    Aciu

    • Gytis

      2020-02-08 at 19:58

      Dėkoju, puikus straipsnis!

  2. Aušrinė

    2020-02-06 at 21:14

    Sveiki. Šituo straipsniu supratau, kad labiausiai noriu pripažinimo, nors niekada negalvojau, kad jo noriu. Šiame straipsnyje parašyta, kad augimas, disciplina, ir pripažinimas skamba maloniai. Disciplina man visai neskamba maloniai, o augimas skamba tik truputi maloniai. Maloniausiai skamba žodis pripažinimas. Iš to supratau, kad man labiausiai reikia pripažinimo.

  3. Laima

    2020-02-06 at 21:44

    Ačiū, kad daliniesi.

    • Sigutė

      2020-02-06 at 23:58

      Ačiū!

      • Aurelija

        2020-02-08 at 21:44

        Ačiū už nuostabų straipsnį,tikrai priverčia gerai pagalvoti,ir supranti kad čia tiesa.

      • Remigijus

        2020-02-17 at 19:44

        Ačiū ! Geras straipsnis !

  4. Kristina

    2020-02-06 at 21:52

    Ačiū

    • Vilma

      2020-02-06 at 23:56

      Ačiū labai už puikų straipsnį😊super👍

    • Odeta

      2020-02-07 at 22:26

      Labai ačiū už ši straipsnį .Tikrai privertė pamastiti apie dauka.

  5. Joana

    2020-02-06 at 22:06

    Dėkui!!

    • Simas

      2020-02-06 at 22:49

      Ačiū, kad pasidalinai 🙏

      • Viktorija

        2020-02-09 at 19:05

        Taip istrigo keletas sakiniu kad tikrai savaites begyje mesiu darba 😃 nes jame nera nei pripazinimo nei disciplinos ir jame esu prievarta kur negaliu rasti atsakymo-o ko as galiu gauti mainais is jo?

        • Ieva

          2020-03-12 at 21:24

          Ačiū, Alex.

    • Dale

      2020-02-06 at 23:28

      Dekoju Alex ir knyga nusipirkau, perskaitysiu

  6. Dijana

    2020-02-06 at 22:16

    Aciu Už puikų straipsnį.

  7. Reda

    2020-02-06 at 22:23

    Nuostabus straipsnis. Kiek daug naudingu ziniu. Kiek giliai mintimis. Emociskai giliai isreiksti zodziai, tiesiog vau. Perliukas 😊Knyga perskaiciau pries metus laiko. Labai patiko ir uzkabino nuo pirmu puslapiu. Aciū Jums ,kad estate toks nuostabus zmogaus. Mes gauname tiek motyvacijos is straipsniu,knygu seminaru kiek kita kart per visa gyvenima negauna zmogus taip ir tebeieskodamas saves….

    • Marius

      2020-02-07 at 20:16

      Paviršutiniška, kažko gilesnio tikėjausi.
      Žmonių norai, patys didžiausi jų priešai ir geriausi draugai, ieškant progreso.
      Šiuo metu sukurta begalė prietaisų, analizuojančių viską, tik ne jausmus, įdomu kai apie tai kažkas rašo, aprašydamas savo, kaip “visų jausmus”. Yra teisybės grūdas, atraskime, supraskime save,savo vietą po šia saulė, tada jau dievai, religijos, filosofijos, kvantai ir kvarkai🤔

  8. Jolita

    2020-02-06 at 22:52

    Ačiū

  9. Lijana

    2020-02-06 at 23:01

    Super😉ačiū!!!

  10. Danute

    2020-02-06 at 23:10

    Ačiū🙏

  11. Lina

    2020-02-06 at 23:31

    Labai aciu. Geras straipsnis.

  12. Vitalija

    2020-02-07 at 00:22

    Labai ačiū už straipsnį 🙂 vertą susimąstyti 🙂

  13. Irena

    2020-02-07 at 02:52

    Aciu labai.straipsnis labai vertingas.tikrai blaskausi gyvenimo labirintuose.ir stai atsakymai.

  14. Natalja

    2020-02-07 at 05:01

    Aciu geras straipsnis

    • Danguole

      2020-02-07 at 08:28

      Aciu,geras straipsnis. Uzsisakiau knyga👌
      I

  15. Grazina

    2020-02-07 at 07:23

    Labai ačiū, straipsnis patiko.

  16. Halina

    2020-02-07 at 08:05

    Ačiū,geras straipsnis👌😉
    Saviverte išsigando kraštutinumu
    Kontrolė padaro gyvenimą susiktai nuobodu
    Ugdyti protingus įpročius
    Žengti mažus žingsnelius
    Padirbėti su disciplina
    Tapti priešingybė

  17. Inga

    2020-02-07 at 08:13

    Ačiù super straipsnis.

  18. Valentina

    2020-02-07 at 10:56

    Perskaičiau straipsnį kelis kartus.Dar negaliu patikėt,kad radau atsakymus į klausimus,kuriuos užduodavau sau.Nuoširdus AČIŪ

  19. Rasa

    2020-02-07 at 11:29

    Dėkui už straipsnį. Pats laikas susidėlioti mintis

  20. Irena

    2020-02-07 at 11:31

    Ačiū,kad dalinatės, knygą turiu ,įsigijau vos tik jai pasirodžius ir perskaičiau, labai užkabino,ačiū

  21. Mindaugas

    2020-02-07 at 11:49

    Gera knyga (skaiciau). Dabar jau skaitau kita M.M. knyga – “Viskas yra sukrusta” 😁 Man kas patinka, kad jo knygose, kaip ir siame straipsnyje, yra tokiu vietu, kad pats save prigauni, mazdaug taip: “ale tikrai! kaip galejau taip kvailai elgtis/galvot iki siol” 😁

  22. Žiuzel

    2020-02-07 at 12:28

    Ačiū labai! Man to ir reikėjo! Tikrai labai ačiū!!

  23. Tynka

    2020-02-07 at 12:38

    Dekui

  24. Estera

    2020-02-07 at 17:22

    Straipsnis patiko,
    taip pagauni save ,kad taip elgiesi…prisipažįstu,kad trūksta disciplinos.
    Geras straipsnis-priverčia labiau į save įsigylinti…

  25. Aušra

    2020-02-07 at 17:25

    Ačiū, super straipsnis.

  26. Ingrida

    2020-02-07 at 21:41

    Čia svarbiausia – savidisciplina…., labai geras straipsnis. Ačiū Alex, kad esi !!!

  27. Vilma

    2020-02-08 at 01:27

    Ačiū, kad dalinatės geromis mintimis. O knygą būtinai reikės įsigyti ir perskaityti. Sudominote 😊

  28. asta

    2020-02-08 at 02:18

    Ačiū, kad daliniesi, įdomus straipsnis.

  29. Birutė

    2020-02-08 at 07:49

    Ačiū,taip taikliai parašyta. Yra ką pamąstyt

    • Renata

      2020-02-11 at 19:00

      Aciu, super straipsnis

  30. Vilius

    2020-02-08 at 23:57

    Ačiū!

  31. Mindaugas

    2020-02-09 at 15:18

    Labas Alex,
    Nuosirdus aciu uz tai, kad ESI!

    • Gediminas

      2020-02-17 at 22:49

      Alex dėkui stiprų buvo man, papildžiau save👊👊👊👌🎇🎇🎇

  32. Dalia

    2020-02-10 at 10:35

    Ačū labai

  33. Dalia

    2020-02-10 at 10:37

    Ačū labai. Straipsnis patiko.

  34. Virgo

    2020-02-18 at 09:03

    Labai idomu skaityt,cia buvo kazkas nauja man .Daug minciu pamastymas.Labai patiko.

Rašyti atsakymą

Tavo el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti *

Užsisakyk nuoširdžius 
+ becukrius naujienlaiškius!

Susiję straipsniai