Močiučių sindromas

Viename daugiaaukščių rajone Vilniuje lankydamasis pas draugus nuolat matydavau dvi močiutes, kurios mielai „pletkino“ apie savo artimųjų ir kaimynų gyvenimus. Su draugais visada juokdavomės iš jų, juk daryti tai, ką jos yra tiesiog kvaila ir dar, apkalbos nėra gyvenimo pagerėjimo garantas. Tik patys buvome ne geresni: tikiu, kad vertėtų pasijuokti iš mūsų, kad mes apkalbinėjome šias dvi močiutes.

Atkreipkite dėmesį, apie ką mes kalbame su bendradarbiais, kaimynais, draugais. Ar aptarinėjate tam tikro net nepažįstamo žmogaus nesėkmę versle, šeimyniniame gyvenime? Iš tiesų viskas, ką pasakojame apie kitus žmones ne iš gerosios pusės nėra tik apkalbos – tai užsiėmimas, atimantis didelę mūsų gyvenimo dalį. Žmonės, kurie apkalbinėja kitus, kartais tai daro todėl, kad jų nuomone kažkas elgiasi neteisingai. Taigi leidžia sau vertinti kitų žmonių poelgius ir juos teisti. Iš kur jie gavo teisę tai daryti? Gal jie turi teisininko diplomą? Man atrodo, kad tie, kurie teisia kitus, skleisdami erezijas, neteisėtai iškelia save ant pjedestalo. Protingi žmonės supranta: žiūrėti iš aukštai į kitą žmogų galima tik kai jam ištiesi ranką. Taigi „pletkininkams“, neteisėtiems teisėjams, reikėtų palįsti po dušu ir nusiprausti savo purvinas žmogiškąsias savybes – teisėjo, apkalbinėtojo, pavyduolio savybes. Pavydas… Tai tikras apkalbų variklis. Jį reikia išardyti ir dalis išmesti į upę.

Šios dvi močiutės, apie kurias kalbėjau, sugaišo paskutines savo valandas, užuot pailsėjusios kalbėdamos apie gerus dalykus. Bet štai ir vėl, aš apkalbinėju šias dvi močiutes… Iš tiesų visi mes galvojame, kad mes neapkalbinėjame žmonių, bet aš pažįstu tik tris žmones, kurie niekada neapkalbinėja.

O apie ką tada kalbėti? Štai klausimas. Apie tai ir rašau savo knygą. Rašau apie geriausias žmogiškąsias savybes. Apie įdomių ir žavinčių mus žmonių charakterio savybes – apie turtingus vidumi žmones. Ši knyga pasirodys po metų.