Kas geriau: būti pochuistu ar darboholiku? Ar verta siekti didelių svajonių, o gal susitelkti į mažytes?

O taip, tai bus aktualiausias ir tuo pačiu jautriausias straipsnis apie tavo tikslus, svajones, perdegimo problemas ir darboholizmą + kokybišką poilsį, ir… Tau patiks! Pradėkime! 

Galime lažintis, tu esi sutikęs asmenų, kurie aiškino: „Kam tu dirbi tiek daug? Pailsėk! Tu darboholikas!“ arba „Kam dirbti tiek daug, juk vis tiek niekas neįvertins! SURASK PAPRASTĄ DARBĄ IR NEREIKĖS daug dirbti.“

Nori nenori, panašūs pasiūlymai padarė gigantišką įtaką tavo pasąmonei. Todėl kartais galvoji: „Gal žmonės teisūs, gal reikėtų dirbti mažiau? Gal supaprastinti svajones? Nes tada nereikės dirbti daug? Tuomet ir ilsėsiuosi dažniau!“ Ir nors tu norėtum paprastesnio / nerūpestingo gyvenimo, kažkas tavo viduje kniaukia: „Aš nenoriu būti pochuistu, gulinčiu paplūdimyje visomis dienomis!“ Kažkas viduje verčia tave stengtis labiau, bet tu vis dar abejoji, ar verta, nes juk gali persidirbti / perdegti. Ir iš tiesų, gal neverta? Gal nuleisti rankas ir susirasti darbą „McDonald’e“ arba kur moka daugiau $, o vakarais leisti laiką su šeimyna ir mylimu žmogumi, ir daugiau nieko nesirūpinti?

Mintys apie visus šiuos dalykus sukelia daug streso, nerimo, todėl nežinai, kaip elgtis. Jeigu jautiesi panašiai – šis straipsnis skirtas tau! Tikiu, kad po šio straipsnio tavo abejonės išsisklaidys it rytinis rūkas ir tu pagaliau suprasi, ką daryti toliau ir kam verta skirti laiką, o kam ne.

O taip, kad viskas slystų kaip per sviestą ir kad suprastum mane, papasakosiu apie intymius dalykus, susijusius su mano rytais, dienomis ir vakarais. Tuoj papasakosiu, kaip aš pradėjau šią dieną ir kaip ji pasibaigs šį vakarą.

Mano diena: dvi pavaros.

Šiandien ryte vos pramerkęs akis pagalvojau: „Koks nuostabus rytas!“ Kaip ir vakar mano kūną užkariavo šiurpuliukai.

Pasimėgavęs kokybiškais šiurpuliukais įšokau į dušą. Skyriau laiko sau. Neskubėjau. Neskubėjau gerdamas kavą. Neskubėjau eidamas gatve. Neskubėjau skubėti. Eidamas į darbą kaifavau nuo vaizdų. Ne dėl to, kad Kauną sutvarkė Matijošaitis ir ne dėl to, kad švietė saulė, o dėl to, kad esu dėkingas pasauliui už tai, kad vis dar esu gyvas. O taip, aš myliu pasaulį labiau nei jis myli mane! Nes ne išorė daro man įtaką, o aš darau įtaką išorei! Argi ne nuostabu visa tai girdėti ir jausti? Ir, atrodo, man visko gana, bet… VOS ATĖJĘS Į OFISĄ ĮSIJUNGIAU AUKŠČIAUSIĄ PAVARĄ, kurią vadinu „man negana“.

Šią pavarą naudoju kelias valandas. O po to aš vėl įsijungiu pavarą, kurią naudojau ryte. Kalbu apie pavarą, kuri leidžia man pailsėti, pasimėgauti kava arba arbata… Tokiomis akimirkomis aš tiesiog paskęstu palaimoje… mMMMMMM.

Taigi, mano paslaptis tokia, kad naudoju dvi pavaras:

a) „man gana“,
b) „man negana“.

Svarbiausia žinutė slypi tame, kad nemiksuoju šių pavarų vienu metu, AŠ JAS ATSKIRIU! Darau tai sąmoningai!

Įjungęs pavarą „man gana“ elgiuosi kaip drugelis, pritupęs ant gėlės žiedo, kad plasnočiau intelektualiais sparnais. O įjungęs pavarą „maksimalistas“ tampu DARBOHOLIKU, tačiau esu toks kelias valandas per dieną (darboholizmas yra blogybė tik tuomet, kai esi užsiciklinęs į darbą 24/7!).

Kad suprastum, ką noriu pasakyti, pateiksiu aiškesnius pvz.:

Tuoj pamatysi 4 vyrukus, kurie užsitarnavo atsipalaidavimą.

Tačiau, tik du iš jų yra atsipalaidavę. Ši foto puikiai parodo, kad žmonės, kurie yra vienodai sėkmingi, skirtingai supranta atsipalaidavimą.

– Bet, Alex, čia tik tokia foto! Šie žmonės elgiasi visiškai kitaip gyvenime! – pasakys kažkas. Taip, kartais žmonės elgiasi kitaip, bet būtent šioje foto matome, kas mėgaujasi gyvenimu, o kas ne. Kalbu tik apie šią akimirką.

Tai ne viskas. Imk dar vieną foto.

Šią foto aš vadinu „Pseudo verslininkas, simuliuojantis poilsi“. Vyrukas bando ilsėtis ir dirbti vienu metu, kas nėra naudinga organizmui. Neatrodo, kad jis sėdi patogiai ir yra rimtai nusiteikęs. Plius, atkreipk dėmesį į juodus akinius! O taip, tiems, kas svajoja apie darbą po palme saloje, gerai pagalvokite, ar tokia svajonė yra protinga, nes tiesa ta, kad dirbti po palme yra žvėriškai rizikinga, nes ant galvos gali nukristi kokosas… Tu gali nukraujuoti, o kadangi salose nebūna med. punktų, vargu ar kas tave išgelbės… Kadangi visa tai rizikinga, reikėtų ilsėtis poilsio metu, o dirbti darbo metu. Tačiau „padėtį“ reikėtų keisti kas 2 valandas.

Nes blogai būti 100 procentiniu darboholiku, koks buvau seniau, tuo pačiu metu nereikėtų būti tik pochuistu, kuriuo buvau vaikystėje, tačiau nuostabu, kai kelis kartus per dieną esi karjeristas – darboholikas ir kelis kartus per dieną pochuistas! Nes tik keisdamas pavaras (vertybių šablonus) tu gali apsisaugoti nuo psichologinio perdegimo. O taip, TU NEGALI PERDEGTI, jeigu periodiškai keisi pavaras!

Tai geriau nei ilsėtis tik savaitgaliais.

O taip, aš mielai dirbu 7 dienas per savaitę, tačiau kasdien ilsiuosi, todėl savaitgalį aš nesu pavargęs kaip mulas.

Žinau, atsiras žmonių, kurie paprieštaraus man. Todėl, kai kurie planavo pakeisti sistemą, kad per savaitę būtų ne 5, o 4 darbo dienos. Pavyzdžiui, ar žinai, kad Islandijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu žmonės dirbo tik 4 dienas per savaitę. Tyrimas tarp tyrėjų buvo laikomas „didžiule sėkme“, tačiau yra kitų tyrimų, kurie įrodo, kad geriau dirbti 5 dienas per savaitę po 5 valandas. Siūlau susirasti straipsnį pavadinimu „Kas geriau, 5 darbo valandos per dieną ar 4 darbo dienos per savaitę?“ (angl. What is better, 5 Hour Workdays or 4 Working Days a Week?).

Kaip matai, šis klausimas nėra lengvas ir vargu ar žmonija atsakys į jį per artimiausią dešimtmetį, todėl teks ieškoti protingo balanso tarp AC/DC ir Enigmos, nemaišant šių reikšmių į vieną mišrainę… Kitais žodžiais, desertą geriau valgyti be makaronų. Ir geriau visko kasdien, nei visko per daug per dieną. Nes viskas, ko per daug – nėra sveika.

Pavyzdžiui, jeigu tu 24/7 laiko skirsi tik šeimai ir vaikams, greitai užknisi juos ir pradėsi pyktis… Jeigu tu visada būsi su jais, jie manys, kad esi prielipa!!! Jeigu skirsi laiko tik šeimai ir nesirūpinsi projektais, ateis diena, kai tu pasakysi sau: „O velnias, aš suskystėjau, pamiršau, kaip siekti tikslų!“ Ir jeigu būsi su artimais per retai, irgi pyksitės…

– Alex, man patinka, ką kalbi, ir aš norėčiau tokio gyvenimo, kuriame NĖRA ĮTAMPOS ir viskas aišku. – pasakys skaitytojas, kuriam prisipažinsiu, kad ne viskas taip paprasta. Kadangi esu nuoširdžiausias blogeris pasaulyje išvardinsiu kelias problemas, kurias bijo pripažinti kiti.

PROBLEMA #1

Kartais man nepavyksta perjungti pavaros, todėl pusę valandos slankioju po ofisą, nes nesinori dirbti. Galimai tai gali atrodyti šitaip:

Šiuo atveju geriausia nukreipti dėmesį kitur: pamedituoti, pamiegoti. Tam reikia įrankių. Pavyzdžiui, gerai būtų turėti gerą sofkutę. Ir jeigu tu jos neturi, reiškia nesi pasiruošęs „komplikacijoms“. O taip, mano ofisuose visada yra sofų. Ofisas be sofos nėra ofisas. Paskutiniu metu mano ofiso „lova“ atrodo taip:

O kai viena iš sofų užimta, tenka naudoti kita „įdomia“ sofa:

Nes jeigu „nesidirba“, geriau pamiegoti, pailsėti arba išeiti į lauką, ramiai pachilinti. Nes jeigu to nedaryti, simuliuosi darbą. Suprantu, sofos idėja netinka visiems, nes kažkas dirba „IKI“ parduotuvėje, tačiau TIKRAI ATEIS DIENA, KAI ŠIE ŽMONĖS GALĖS PASINAUDOTI MANO PATARIMAIS! Niekas neketina dirbti „McDonald’e“ prie bulvyčių ilgiau nei 10 metų!!!

PROBLEMA #2

Kartais aš jaučiu DAUG įtampos. Nes įsijungęs „maksimalisto pavarą“ reikalauju iš savęs (ir kitų) daugiau nei bet kas kitas. Tai reiškia, kad būdamas ofise esu nepasotinamas. Dirbdamas siekiu didžiulių tikslų, kurie atrodo neįmanomi ir ta energija ne visiems patinka, dėl ko gali kilti konfliktai, kurie suteikia DAUG streso. Bet tai normalu. Kai sieki tikslų operatyviais metodais, pradedi žiūrėti į darbus kaip pulkininkas, kuris skirsto užduotis kitokiais metodais nei liurbiai. O taip, kai esu įsijungęs aukščiausią pavarą, niekas negali man sutrukdyti. Nekeliu telefono, nes darbai sudėlioti. O taip, darbo metu esu super strategas ir naudoju visus sąmoningo darboholizmo principus. Bet vos uždaręs ofiso duris, išjungęs darbo režimą, nusiraminu ir vėl pradedu džiaugtis mažais dalykais. Patraukęs į šoną didelius tikslus, susitelkiu tik į vieną vienintelį tikslą: ilsėtis, mėgautis!

O taip, sumažinęs pavarą, mielai sugrįžtu į dėkingo žmogaus mąstymą, kuriame esu laimingas dėl TO, KĄ TURIU. Ir esu dieviškai dėkingas pasauliui dėl to, kad esu gyvas ir galiu kvėpuoti.

O taip, tu net neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi, kad išmokau perjunginėti režimus ir kontroliuoti mąstymo šablonus bei skirtingas filosofijas, naudoti jas pagal poreikį, tik tam tikromis valandomis. Tai susiję su filosofija, kurią pavadinau ordinismu.

Taigi, ką apie tai manai?

Žinau, skaitytojau, tu supranti mane. Tik gaila, kad tokių kaip tu nėra daug.

– O ką čia suprasti, juk tu NIEKO NAUJO nepasakei, Aleksiukai! Juk visi žino, kad reikia atskirti darbą nuo poilsio, – pasiskųs 99% skaitytojų, kurie nors ir visa tai žino, NEMOKA ilsėtis kokybiškai. Žinau, ką sakau. Kai vadovavau didžiulei darbuotojų komandai, vis siūlydavau pailsėti ant sofos, kuri stovėjo vidury ofiso. Tačiau niekas niekada jos nenaudodavo. Tik aš ją naudojau. Vieni darbuotojai eidavo parūkyti, o kiti niekada nesiilsėdavo. Prilipdavo prie kėdės 8 valandom. Tik į tualetą nueidavo, nors niekas nereikalaudavo dirbti be poilsio. Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės nesiilsi. Vieni mano, kad ryte, dieną ir vakare reikia gyventi vienu režimu, pagal vieną filosofiją. Bet dirbti 8 valandos per dieną be poilsio yra ekstremalu. Kai esi jaunas, tai neatrodo didelė problema, tačiau tie, kam per 30, ima suprasti mano žodžius. O tu, ar supranti, skaitytojau?

Aišku, kad supranti, juk tu nesi dauguma!

Aš ir tu (skaitytojau) esame kitokie. Mes KASDIEN miksuojame darbą su polsiu! Nes mes gyvename ne pagal standartines taisykles, kurias sukūrė visuomenė! 

Būtent dėl šios priežasties žmonėms, kurie nori pasiekti kažko didelio, mes sakome: „Turi varyti bent jau kelias valandas kiekvieną dieną ir taip pat kasdien skirti laiko poilsiui be alkoholio, narkotikų.“ Tik toks GYVENIMO BŪDAS gali UŽTIKRINTI SĖKMĘ VERSLE. Netiki? Atsisėsk į greitą automobilį. Pavyzdžiui, F1 bolidą ir paspausk iki dugno. Greitai pajusi svylančias padangas!

Padangos simbolizuoja tam tikrus žmogiškus procesus, kurie irgi turi potencialą svilimui.

Tačiau tai nereiškia, kad tau niekada nereikia spausti iki dugno. Tik noriu pasakyti, kad kartais reikia sustoti, kad pasikeistum padangas, pailsėtum, pamiegotum ir vėl šautum į trasą. Atkreipk dėmesį, lenktynininkai neskraido bolidais 24/7, jie kasdien ilsisi.

Taigi, brangus mano skaitytojau, siūlau tau siekti didelių tikslų. Kuo didesni, tuo geriau! Siek jų kasdien, skirdamas kelias valandas. Jeigu sieksi to, ateityje tu nesigailėsi, kad iššvaistei savo gyvenimą veltui. Ir… Ir… nepamiršk ilsėtis KASDIEN! Kasdien mėgaukis maksimalizmu ir minimalizmu. Kasdien būk pochuistu ir darboholiku. Būk viskuo kaip Alex Monaco! Būk viskuo KASDIEN! 

Kiti klausimai susiję su per dideliais gyvenimo tikslais ir perdegimu.

„Alex, tu pasakoji, kad užtenka dirbti po 2–3 valandas kasdien. Bet kaip viską spėti per tiek laiko? Ar įmanoma pasiekti didelių svajonių dirbant vos 3 valandas per dieną?“

Pripažinkime, sunku pasiekti kažko didelio dirbant vos po 3 valandas per dieną, bet tu gali dirbti po 5 valandas. Tačiau, kam dirbti 10 valandų? Beje, jeigu tavo tikslas labai didelis, tu neprivalai jo pasiekti per 1 metus. Jeigu tu nuspręsi pasiekti tikslo per 5 metus, tu galėsi siekti tikslo skirdamas tik 2 valandas per dieną. Iš vienos pusės tu neskubėsi, tačiau iš kitos pusės tu sieksi tikslo strategiškai, skirdamas 2 kokybiškas valandas. 2 kokybiškos valandos kasdien yra geriau nei 5 nekokybiškos valandos. Tikiu tuo, ką sakau.

Plius, kai kalbame apie didelių tikslų siekimą, tu tiesiog privalai mokytis laiko valdymo technikų.  Apie tai puikiai yra parašęs Tomas Ferriss savo knygose. Esu paskyręs šiam klausimui visą meniu punktą čia: laiko valdymas.

„Ką daryti, jeigu aš jau esu perdegęs?“

Visi perdega… Perdega muzikos atlikėjai, TV žvaigždės ir verslininkai. Perdegimas rimtas dalykas ir jeigu jau persidirbai, teks kreiptis pas specialistus, profesionalus bei patyrusį psichologą. 

„Alex, man patiko tavo straipsnis, kaip atsidėkoti?“

Parašyk komentaruose, ką manai. Arba palik komentarą: „Laukiu daugiau straipsnių“ arba „Dėkui už straipsnį“, arba „Dėkui, kad rašai nemokamai ir daliniesi“.