Kaip gauti viską: gerą darbą, paaukštinimą, sėkmę ir…

Tuoj papasakosiu, kaip pasiekiau užsibrėžtų tikslų. O taip, bus karšta, juk esu vienintelis blogeris, kuris nevynioja į vatą!

PIRMAS ŠŪVIS.

Kaune, Žaliakalnyje buvo viena įmonė. Tai, ką jie darė, mane žavėjo. Filmavo laidas televizijai ir dirbo su įvairiais internetiniais projektais. Tais laikais internete praktiškai nebuvo straipsnių apie tai, kaip elgtis darbo pokalbyje (juk visa tai vyko daugiau nei prieš 12 metų). Nors dažnai lankydavausi knygynuose, nieko apie tai neradau. Taigi, jokios galimybės pasiruošti pokalbiui neturėjau. Nežiūrint į tai, nusprendžiau nueiti į tą įmonę ir tiesiog pabandyti…

Atidaręs stiklines duris, atsidūriau didžiulės salės vidury. Čia, iš dešinės pusės, buvo daugybė stalų, kompiuterių ir darbuotojų. Nežinojau su kuo kalbėti, todėl stovėjau laukdamas, kol kažkas mane pamatys. Bet…

Tyla…

– Ar galiu kažkuo pagelbėti? – išgelbėjo mane viena mergina.
– Garbanė – pagalvojau, pamatęs, jos banguotus plaukus ir ežiuko balsu sumurmėjau – Ieškau darbo, galima kalbėti su vadovu? –
– Tuoj, – atsakė ji ir pasišalino. Likau stovėti viduryje salės.

Man iš kairės stovėjo sofa ir staliukas.

– Gal prisėsti? – pagalvojau. Bet likau stovėti, sustingęs. Pastebėjau, kaip keletas žmonių mane nužiūrinėja. Pajutau įkaitusį veidą. Raudonuodamas, nuleidęs žemyn nosį, šnipo žvilgsniu stebėjau prie kompiuterių šiltai įsitaisiusius žmones. Norėjau būti šių žmonių vietoje. Norėjau turėti tokius didelius monitorius – kaip jie. Norėjau turėti internetą – kaip jie. Norėjau mokėti tai, ką moka jie. O taip, tie, sėdintys prie kompiuterių žmonės, man atrodė tokie galingi, jog net pagalvojau, kad jie yra pasaulio valdovai. Juk jie galėjo sukurti failą, o po to, vieno klavišo spūstelėjimu įkelti jį į skaitmeninį pasaulį – internetą. Pabandžiau įsivaizduoti, kad sėdžiu prie kompiuterio ir pradedu spaudyti mygtukus, kaip vaikas, kuris pirmą kartą prisėda prie pianino. Užsisvajojau. Keletą metrų nuo manęs sėdėjo protingai atrodantis vyrukas. Jis buvo užsidėjęs apvalius akinius ir vilkėjo storą megztinį, kurį puošė stovinčio ant dviejų kojų dramblio iliustracija. Stebėdamas dramblio storas kojas, pasijaučiau lyg skruzdėlė, kurią šis įmonės darbuotojas galėtų lengvai SUTRYPTI savo žiniomis ir patirtimi. Pajutau gigantišką kaltę dėl to, kad bandau įsidarbinti darbe, kurio net nemoku ir nesuprantu. Todėl pagalvojau, kad reikia pasišalinti. Pajutau, kaip mano kairė koja nori sprukti, bet likau stovėti vietoje, nes kairės akies krašteliu pastebėjau artėjantį vyrą. Pagalvojau kad tai yra vadovas.

– Labas, aš Algimantas. Gal nori prisėsti? – pasiūlė jis.

Netrukus jis paklausė, ar turiu patirties. Kadangi neturėjau nei CV, nei žinių, mums nebuvo apie ką kalbėtis ir tarp mūsų pakibo tyla. „Bet aš išmoksiu!“ – pasakiau jam, pridūręs – „įdėsiu visas pastangas tam, kad pateisinčiau lūkesčius!“

Pašnekovas susimąstė.

Nesulaukęs norimo atsakymo, įkvėpęs galoną oro, drebančiu, lyg rudeninis lapas balsu pareiškiau – „Neišeisiu, kol negausiu darbo!“ Vadovo reakcija buvo įdomi. Jis tiesiog atsikėlė ir palinkėjęs sėkmės, išėjo. O aš likau sėdėti sumautoje sofoje…

Tik tak…

Tik taaaaaak…

Bėgo laikas. Lėčiau nei lėtai. Jaučiausi patekęs į skęstančio Titaniko denį. Atrodė, kad su kiekviena sekunde grimztu žemyn. Atrodė, tuoj paskęsiu gėdoje…

Jaučiausi, lyg prielipa – Oliveris Tvistas.

Nežinojau, ar elgiuosi teisingai, bet tuoj prie manęs priėjo Algimantas ir paklausė, ar moku dirbti su 3D max. „O velnias, *****, juk net nežinau kaip tai daroma“ – pagalvojau, bet ištariau – „Padarysiu.“ Būtent taip pasiekiau tikslą. Bet pažiūrėk į šią situaciją iš šono. Įsivaizduok, kaip neturintis patirties pankas (tais laikais nešiojau raguotą šukuoseną, odinę metalisto striukę, plėšytas kelnes). Kažkoks vaikis ateina į įmonę ir prašo darbo… Manai daug žmonių taip elgiasi? Ne!!! Niekas nevaikšto į įmones ir neprašo darbo! Vieni tingi, kiti gėdijasi ir bijo sugadinti įvaizdį. Iš tiesų ir aš bijojau, bet noras dirbti buvo didesnis už baimę pralošti žaidimą. Būtent todėl pasiekiau užsibrėžto tikslo!

Kas buvo toliau? Gavęs darbą, atsisėdau prie kompiuterio. Kadangi nežinojau, kaip atlikti užsakymą, pradėjau mokytis nuo nulio. Sėdėdamas ofise, kas dešimt minučių kviečiau Algimantą ir klausiau, ar gerai dirbu. Tai buvo siaubinga. Man buvo gėda dėl to, kad nemoku to, ko iš manęs tikisi… Grįžęs namo sėdau prie kompiuterio iki ryto. Prasidėjo bemiegės naktys. Bet man NEPAVYKO pagaminti vizualizacijos…

Jaučiausi nevykėliu…

Taigi, nuvyliau darbdavį, jo darbuotojus, jo klientą ir save… Ir žinai, kaip pasielgiau??? O kaip pasielgtum tu???! Atsiprašytum ir atsisveikintum???

Rimtai, kaip pasielgtum, jeigu tau pasakytų: „Praradai projektą“ arba „Tu daugiau čia nedirbi!“

Verktum???

Nesvarbu kas įvyktų, neturėtum pasiduoti!!!

ANTRAS ŠŪVIS.

Taigi, nežiūrint į tai, kas įvyko, iššoviau – „duokite kitą užsakymą, esu tikras, kad šį kartą pavyks!“

Didžiausia žmonių problema yra ta, kad jie bandydami gauti darbą (arba siekdami kito tikslo) į vieną vietą šauna tik kartą. Pamatę, jog jiems nepatiko, jie nuleidžia rankas, ir eina ieškoti kito taikinio…  

Taigi, tądien, nepateisinęs Algimanto lūkesčių – nesukūręs 3D vizualizacijos, nenuleidau rankų ir paprašiau galimybės pabandyti dar sykį… Ir jis sutiko… „

– Ar moki dirbti PowerPoint programoje? – paklausė Algimantas. – Nekenčiu šios programos, bandžiau su ja dirbti, bet man nepavyko – pagalvojau, ir paklausiau – Padarysiu! Iki kada reikia padaryti? (beje, vadovai dievina darbuotojus, kurie patys klausia iki kada reikia atlikti darbą).

Prisimink: Jeigu tave pasiuntė velniop, nereiškia, kad viskas baigta. Kai tau kažkas pasakys „Tu netinki“, tai nereiškia, kad negali bandyti dar kartą. Panašiai ir su meilės reikalais. Kai tave atšaus antra pusė tai nereiškia, kad tu daugiau neturėsi galimybių sugrįžti. Juk pameni, kiek susipykęs su antra puse arba draugu, po kurio laiko pratęsdavai bendravimą? O taip, visi mes galime iššauti dar sykį – PADARYTI MAŽIAUSIAI DU ŠŪVIUS!

 – Alex, jeigu žmogus nenori manęs įdarbinti (arba duoti man projektą), tuomet bandyti antrą kartą yra pernelyg įžūlu!!! Tai nemandagu – pareikš vienas iš skaitytojų. Turiu šiam skaitytojui atsakymą. VISI PROTINGI darbdaviai nori darbuotojų, kurie nori dirbti. JIE TIESIOG TROKŠTA DIRBTI SU TOKIAIS ŽMONĖMIS!!! Taigi, vienintelis būdas įrodyti, kad tau rūpi – parodyti jiems savo ketinimus!

Na gerai, pažiūrėkime į tai iš kitos pusės.

ŠAUDYKLA

Įsivaizduok, kaip pirmą sykį atvyksti su draugu į šaudyklą. Ir štai, tavo draugas paima į rankas ginklą. Nusitaiko. Paspaudžia gaiduką. Pykšt! Pro šalį… Taigi, supratęs, kad nepataikė, piktai meta ginklą žemyn, pareikšdamas – nepataikiau į tikslą iš pirmo karto, reiškia esu sumautas nevykėlis! Daugiau niekados nešaudysiu! Tai skirta ne man! -. O po to nukritęs ant grindų pradeda verkti. Mes abu suprantame, kad tokia situacija su šaudykla neįmanoma, juk visi, kas atvažiuoja į šaudyklą, supranta, kad negali pataikyti į taikinį iš pirmo karto. Tai logiška! Bet išėję iš šaudyklos, žmonės elgiasi visiškai kitaip. Kai jiems nepavyksta pasiekti kokio nors kito gyvenimiško tikslo, jie iš karto nuleidžia rankas ir…

Problema: realybėje žmonės pernelyg greitai pasiduoda. Vieni pabandę gauti darbą svajonių įstaigoje, daugiau niekada į ją negrįžta. Kiti… Panašiai vyksta ir meilės reikaluose. Juk yra daugybė vyrų, kurie nesulaukę moters dėmesio, pasiduoda. Jie nenori žemintis kaip šis vyrukas:

Bet būkime teisingi. Juk moterims patinka vyrai, kurie gali dėl jų padaryti viską? Tiesa, jos nenorėtų, kad vyras šliaužiotų ant grindų lyg skuduras, tačiau joms laaaaabai patiktų, kad vyras siektų jos taip, kaip tai daro tikri, save gerbiantys džentelmenai. Supanti apie ką aš?

DAR VIENAS, KONTROLINIS ŠŪVIS.

Taigi, jeigu kažkada negavai darbo ten, kur norėjai, grįžk ten pat, kur kažkada tavęs atsisakė ir PABANDYK DAR KARTĄ! Deja, dauguma jaunų žmonių bijo bandyti gauti darbą toje pačioje vietoje, todėl mano, jog jau susiteršė įvaizdį… Nė velnio! Šiame pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie įsidarbino svajonių darbe, tik po daugyyyyyyyybės bandymų! Yra net tokių, kurie sugebėjo sugrįžti po to, kai buvo pašalinti! Juk žinai tą istoriją apie Styvą Džobsą, kai jį išmetė iš jo paties sukurtos įmonės, o po to pasiūlė sugrįžti? Yra daugybė atvejų, kuomet žmonės sugrįžta į darbo vietą, iš kurios buvo išmesti/pašalinti. Vienas iš tokių buvo Gruveris Klyvlendas. Jis buvo 22-uoju, o vėliau 24-uoju Amerikos prezidentu. Pasakoju tau apie tai, kad suprastum, jog visada yra galimybė pabandyti dar sykį! O tie, kas teigia, kad svarbiausias yra pirmas įspūdis yra tiesiog kvailiai! Pavyzdžiui, cvsablonai.lt teigia, kad pirmas įspūdis yra paskutinis įspūdis! Jeigu tai, ką jie sako, yra tiesa, tuomet kyla klausimas, kodėl cvsablonai.lt neišsprendė Lietuvos bedarbystės problemos? Galbūt todėl, kad gražus CV NIEKO NEREIŠKIA, jeigu neturi ryžto pabandyti dar kartą??? O gal klystu? Mhm… popieriai (cv ir rekomendacijos) nėra blogai, bet noras pateisinti kito žmogaus lūkesčius vertas daug daugiau! Suvokdamas tai, padariau viską, kad Algimantas ir jo darbuotojai gautų tai, ko iš manęs tikėjosi. Nors nemokėjau dirbti su PowerPoint, įvykdžiau užduotį. Po to man teko išmokti dirbti su Photoshop’u, Cubase ir kitomis programomis. Taigi, dirbdamas su Algimantu turėjau daug kartų pateisinti jo lūkesčius. Prisimenu, kiek darbo investavau. Bet esu įsitikinęs, kad man reikėjo žyyyyymiai mažiau pastangų, nei kitiems žmonėms. Kalbu apie tuos, kuriuos mes matome ekranuose.

Kaip manai, ar L. DiCaprio iš pirmo karto gavo gerą rolę? Tikrai ne iš pirmo karto! Viena iš pirmųjų jo rolių buvo atlikta siaubo filme „Critters3“

Nežiūrint į tai, jog „Critters3“ buvo mažo biudžeto filmas, abejoju, kad režisierius pats atėjo pas jauną DiCaprio maldauti, kad jis suvaidintų jo filme. Tai ne viskas. Kaip manai, kaip turėjo jaustis DiCaprio, kai jis daugybę metų filmuodamasis geriausiuose Holivudo filmuose, vis negaudavo Oskaro apdovanojimo? O juk tokie filmai, kaip „Titanikas“ buvo neprasti. O taip, DiCaprio norėdamas būti geriausiu, šaudė ne iš miniatiūrinio revolverio, o iš gana didelio ginklo…

Jį nominavo įvairiems apdovanojimams 209 kartus, tačiau šaudydamas gigantiškais sviediniais pirmą sykį pašovė Oskarą tik praeitais metais (nuorodos 1 2 3 4). O taip, tas vyrukas kietas. Kartais man atrodo kad DiCaprio siekia tikslo ne su vienu, o su dviem ginklais! O tu, skaitytojau, kiek INTELEKTUALIŲ ginklų naudoji, siekdamas svajonių? Vieni su problemomis kovoja keikdamiesi, kiti mėgsta svaidytis kaltinimais, o kaip tu elgiesi? Ech… Įsivaizduoji, yra žmonių, manančių, jog juos neįdarbino dėl to, kad neatitinka standartų…

– Jeigu tik būčiau aukštesnis – pasiskundė kartą man vienas vyrukas… Tiems, kas jaudinasi dėl mažo ūgio, siūlau pasidomėti šiuo sąrašu: žemo ūgio aktoriai.

Tiems, kas mano, kad yra per aukšti, siūlau pasidomėti šiuo sąrašu: Sarasas nr 2 

Visi aukščiau paminėti žmonės gavo darbą! Kodėl? Todėl, kad nenuleido rankų! Na, o jeigu manai, kad esi negražus, tuomet turiu du pasiūlymus:
1. Pasidaryk operaciją (tikrai nesiūlau, tačiau, jeigu manai, kad problema tik išorėje… Tik nepamiršk paprašyti chirurgų, kad prisiūtų prie smegenų DiCaprio charizmos).
2. Parašyk scenarijų filmui ir pats save nufilmuok. Kino industrijoje yra daug filmų, kuriuose vaidina scenaristai arba režisieriai.

Taigi, jeigu manai, kad esi negražus, tuomet tai tik tavo problema! Jeigu manai, kad esi prastai apsirengęs, tuomet tai yra tavo susigalvota problema! Manai, atėjęs į darbo pokalbius vilkėdavau Versace švarką? Ha ha!!! Velniop internete esančius straipsnius apie tai, kad į pokalbį turi ateiti apsirengęs gražiai! Žinau, ką kalbu. Kiekvieną sykį, kai gaudavau darbą, dėvėjau ne itin tinkamus darbo pokalbiui drabužius. Tais laikais buvau susireikšminęs. Dėvėjau metalisto striukę ir didžiulius baisius akinius! Plaukus pastatydavau, lyg būčiau pankas, o džinsai buvo apiplyšę, todėl praeiviai žiūrėjo į mane, kaip į asilą. Tačiau, nežiūrint į mano išvaizdą, gavau progą pasireikšti!

Nemeluoju tau. Rašau tik tai, ką pats patikrinau! Esu nuoširdesnis už rašytojus, juk jie rašo išgalvotas istorijas. Dar, esu nuoširdesnis už žurnalistus. Mielai prisipažinčiau, miegojęs iš karto su šešiomis velniškai seksualiomis moteriškėmis, iš kurių dvi būtų blondinės, dvi brunetės, ir dvi mėlynplaukės. O taip, tikrai papasakočiau visus subtilius niuansus, kaip būtent mes mylėjomės, ir kaip tai darant, žiūrėjome į didelį virš mūsų pakibusi, prie lubų priklijuotą veidrodį, jeigu tai tikrai būtų kažkada įvykę… Bet patikėk, dėl to, kad grupinio nebuvo, nereiškia, kad toliau esantis tekstas bus neįdomus! Matai, kažkada teko plauti grindis, stovint šuniuko pozoje… Tokį šlykštų darbą dirbau po to, kai išvykau į Angliją… (Kodėl ten išvažiavau? Matai, labai norėjau pradėti savo verslą. Tik tais laikais, tam, kad įkurti įmonę, reikėjo 10 000 litų. Nuoširdžiai tikėjau, kad tokią sumą galima uždirbti tik išvykus į užsienį, todėl palikau gimtinę)

Pamenu, kaip pirmąją darbo dieną atsidūriau miiiiiiiiiiiiiiiilžiniškuose liukso klasės apartamentuose ir pro didžiulius panoraminius langus pamačiau nuostabią, neaprėpiamą jūrą, kurios paviršiumi plūduriavo prabangios jachtos. Norėjau mėgautis nuostabiu vaizdu, bet negalėjau. Reikėjo sutvarkyti suveltą lovą ir prišnerkštą vonios kambarį. Turbūt supratote – gavau kambarių tvarkytojo darbą.

Tame pačiame viešbutyje, pirmame aukšte buvo restoranas, kuriame paprašiau darbo. Man pasakė, kad negaliu ten dirbti, kadangi nemoku kalbėti angliškai. Po antro prašymo leido pabandyti. Iš pradžių turėjau plauti alaus bokalus, taures ir… Po mėnesio gavau galimybę aptarnauti klientus, bet taip prastai mokėjau angliškai, kad mane išmetė. Tądien pasijaučiau, kaip išspirtas benamis šuo… Kadangi viešbutis buvo ant kalno, ridendamasis žemyn Babbacombe Road gatve, iš inercijos įriedėjau į pirmą pasitaikiusį hotelį. O kaip kitaip, juk mano kišenėje šlamėjo 5 svarai, o tai reiškė vieną – jeigu negausiu kito darbo, greitai turėsiu elgetauti.

KĄ DARYTI, KAI NEŽINAI KUR ĮSIDARBINTI?

Jeigu neturi darbo ir net nežinai, kur gali įsidarbinti, tiesiog nuvažiuok į centrą ir užeik į kiekvieną pasitaikiusį viešbutį arba ofisą. Taip elgiausi aš. Tądien, kai mane išmetė iš darbo, užsukau į visus pakeliui esančius ofisus + hotelius. Užėjęs į vieną iš jų, buvau pakviestas į direktoriaus žaliai žalią kabinetą. Kadangi mano anglų kalba buvo tikrai prasta, pasakiau kelis žodžius, kuriuos mokėjau – „I need a job. I will start tomorrow.“ Direktorius atsakė „OK!“

Vėl gavau kambarinės darbą…

Tiesa, tą vakarą dar įsidarbinau italų restorane…

Taigi, rytais tvarkydavau kambarius, o po pietų kilnojau padėklus. Pavargdavau lyg arklys. Kadangi viešbučio koridoriai buvo siaubingai siauri ir kampuoti, pasiimti į pagalbą vežimėlį būtų buvę neįmanoma. Todėl žalius, prigrūstus nešvarių paklodžių maišus tekdavo tampyti ant nugaros. Taip greitai pasitempiau nugarą. Susirgau. Keletą savaičių negalėjau pakilti iš lovos. Lyg to būtų maža, gyvenau su lietuviais, kurie mėgo šaipytis. Jie visaip tyčiojosi iš manęs, menkino ir vadino „ačkariku“ .Taigi, mano gyvenimas buvo ne itin saldus. Šiek tiek pagijęs, grįžau į darbą, bet čia gavau stiprų antausį. Darbdavys pasakė, kad man paskambins, kai prireiks darbuotojų. Švelniai tariant, mane išspyrė. Kas toliau? Restoranas „Brewers Fayre“. Ten dirbau padavėju. Išdirbau apie 3 mėn. ir vėliau susiradau geresnį darbą, „Sefton hotel“ (dabar vadinasi „The Burlington Hotel“). Dirbau ten daugiau nei pusmetį. Po to įsidarbinau restorane „Victoria“. Čia pradirbau ilgiausiai. Beje, dirbdamas viešbutyje, nuotoliniu būdu dirbau web dizaineriu. Taip kiekvieną algelę atsidėdavau savo būsimam verslui. Pinigus taupiau labai kruopščiai. Maistą pirkau Tesco. Kiekvieną vakarą grįžęs į smirdantį, miniatiūrinį urvą, visą laiką skirdavau būsimos įmonės logotipo kūrimui. Taip sukūriau „A“ raidę, kurią matote mano žiede ir užraše „Monaco“, kurį galima rasti ir ant mano knygos + knygoje. Vėliau gavau „Junior designer“ pareigas. Atsidūriau Londone. Po to grįžau Lietuvon. Turėjau pinigų, už kuriuos galėjau įkurti įmonę, bet kažko laukiau. Pagalvojau, kad reikia daugiau patirties, todėl pabandžiau gauti dizainerio darbą. Atėjęs į įmonę „ESC rodiklis“ pasakiau, jog padarysiu viską, kad įmonės pelnas padidėtų. Taip pat pasakiau, kad man nepatinka jų kurti sprendimai, todėl padarysiu viską, kad jų lygis pakiltų. Prisipažinau, kad nežinau, kaip tai padaryti, bet padarysiu viską, kad pasiekčiau tikslą. Pridūriau, kad dirbsiu naktimis, jeigu nespėsiu darbų padaryti laiku. Taip, elgiausi įžūliai, bet už minutės man pasiūlė paaukštinimą. Gavau projektų vadovo darbą.

PATARIMAS

Jeigu iš tiesų nori gauti darbą, tuomet pasakyk darbdaviui šiuos žodžius, „Padarysiu viską, kad nenuvilčiau jūsų lūkesčių. Leiskite man įrodyti, kad aš galiu. Jeigu reikės, galėsiu dirbti namie. Tik duokite man užduotį ir pasakykite, kada turiu padaryti darbą!“. SVARBU: sakydamas šiuos žodžius, pasiruošk rimtam, atsakingam darbui. Nemeluok būsimam darbdaviui! Jeigu kažką žadi, pasiruošk pateisinti jo lūkesčius! Suprask, jeigu darbdavys pamatys tavo degančias akis, jis tikrai priims tavo pasiūlymą!

Po to ką patyriau, žinau tik vieną dalyką: nesvarbu kaip atrodai, nesvarbu ar turi patirties, viskas priklauso tik nuo to ar tau iš tiesų rūpi darbdavio problemos.

MILŽINIŠKA RIZIKA

Esu šventai įsitikinęs, jog dalis skaitytojų abejoja, kad jiems mano metodai suveiks. Iš dalies jie yra teisūs. Tikriausiai, jeigu kažkas „Norfmaxiki“ parduotuvėje pabandytų gauti darbą pagal mano metodą, tikriausiai jį pasiųstų velniop. Taigi tai gan rizikinga. Todėl tiems, kas nori gauti prastą darbą, turėtų darbo pokalbio metu būti tokiais kaip visi. Taip paprasčiau. Tik šis straipsnis yra apie tai, kaip įsidarbinti geresnėse vietose, kuriose tu galėtum augti ir mokytis, o ne tik dirbti prie kasos! Suprask, šis straipsnis skirtas TIK tiems, kas nori įgauti žinių, kurių taip reikia gyvenime. Tikiuosi tu taip pat nori tokio darbo? Taigi, pirma užduotis tau būtų gauti darbą mažoje įmonėje, kurioje tu kasdien, galėtum pakalbėti su įmonės vadovu. Kodėl siūlau būtent tai? Suprask, būtent mažose įmonėse tu gali suprasti, kaip veikia verslas. Dirbdamas mažoje (2-25 darbuotojų) įmonėje tu gali išmokti valdyti projektus! Tu net neįsivaizduoji, kiek daug išmokau, dirbdamas projektų vadovu! Juk tik po to, kai padirbėjau projektų vadovu, žengiau paskutinį žingsnį — pagaliau įkūriau Adf studiją. Kadangi norėjau pasiekti daugiau už kitus, tapau matomas. Dėl tam tikrų veiksmų, mane pradėjo kritikuoti + žeminti internete. Nežiūrint į tai, ėjau toliau. Dirbau + dirbau + dirbau… Apie mane pradėjo rašyti Delfi (kai dar imponavo) ir t.t.. Patekau į tv. Gavau tokius užsakovus, kaip TOP sport, VDU ir t..t.. Po jų sekė klientai iš Monako, Amerikos. Pradėjau ieškoti vis daugiau darbuotojų. Ne tik Adf studijai, bet ir kitai įmonei. Įdarbindamas žmones, nuolat susidurdavau su problema, jog tie, kas turi CV ir darbo patirties, dažniausiai yra neverti dėmesio…

PROFESIONALUS ŽIOPLYS

Kartą (kai dar vadovavau www.adf.lt studijai) į darbuotojų apklausą atėjo vienas patyręs dizaineris – Darius (vardas nesugalvotas). Man patiko jo darbai ir atsiųstas CV, todėl įdarbinau jį. Keletą dienų viskas buvo gerai, o po to… Ech… Trečią darbo dieną į ofisą Darius atsinešė neaiškios kilmės vonelę kojoms ir pasidėjo ją po stalu. Vakare jis išėjo namo ir išgaravo, it dūmas… Daugiau aš jo nemačiau… Liko tik vonelė kojoms…

Bandžiau jam prisiskambinti… Pyp-pyp-pyyyyyp…

Už kelių savaičių man paskambino iš kitos įmonės ir pasakė – „nepadaręs darbo ir paėmęs pinigus dingo kaip į balą…“ Po kurio laiko paskambino dar vienas žmogus. Paklausė, ar pažįstu Darių M., pareiškęs, kad apgavo ir jį. Kodėl pasakoju apie Darių? Tas šiknius turėjo patirties, tačiau buvo sumaltas pažadukas + apgavikas. Tokių pažadukų yra pernelyg daug, todėl darbdaviai vengia vertinti žmones TIK pagal CV ir atliktus darbus. Dėl šios priežasties į darbo pokalbius kviečiami ne tik tie, kurie turi patirties, bet ir žaliūkai, tokie, kaip kažkada buvau aš. O taip, būtent dėl to sugebėdavau gauti darbo. Taip pat dėl šios priežasties, rinkdamasis darbuotojus, ieškau atsakingų žmonių, kurie nori mokytis, ir kuriems rūpi mano įmonės ateitis. Būtent šias savybes turintys žmonės tampa partneriais, vadovais.

Prisimink: šiame pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie turi diplomus. Bet yra žyyyyymiai mažiau, kurie nori mokytis ir turi toną ryžto…. Būtent tokių žmonių ir reikia darbdaviams!

O taip, nėra geresnio darbuotojo už tą, kuriuo galima pasitikėti ir kuris SUGEBA ir NORI mokytis! Suvokdamas tai, surinkau tobulą žmonių komandą. Netrukus pajutau sėkmės kvapą. Pamatęs, kad žmonės jau puikiai dirba be manęs, palikau „Adf studiją“ be priežiūros ir pradėjau dirbti su kitais projektais. Vienas iš jų buvo ir vis dar yra www.onbo.lt ir angliška šio projekto versiją: Onbotraining.com. Tuo pačiu metu rašiau. Daug. Buvo sunku… Bet raidė po raidės, lašas po lašo, šūvis po šūvio… Tik taip pasiekiamas super rezultatas!

Prieš atsisveikindamas turiu pasakyti tau laaaabai svarbų dalyką.

Kai tave išmes, pažemins, arba… nenuleisk rankų! Juk man, kaip ir tau, kažkada buvo velniškai sunku, bet nežiūrint į tai ėjau toliau. Mane peikė, žemino. Mane laužė, bet nesulaužė. Šiais metais mažiausiai trys asmenys bandė mane sutrypti savo FB paskyrose. Špygą taukuotą! Nesiruošiu pasiduoti ir tau neleisiu, todėl vis dar esu čia, su tavimi, šioje akimirkoje. O taip, jaučiu tave. Todėl nors ir esu kitoje ekrano pusėje, darau viską, kad sušildyčiau tave ir tavo sielą, todėl jau greitai atsiras dar du nepakartojami straipsniai. Nauji straipsniai tave tikrai nustebins, todėl nepramiegok jų ir dažniau lankykis mano namuose: www.fb.com/AlexMonaco.lt